Tai, kad Andrius Kubilius laimės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko rinkimus, neabejojo beveik niekas. Staigmena tapo tai, kad jo konkurentė partijos pirmininko rinkimuose Irena Degutienė surinko net 4628 partijos narių balsus, o tai sudaro beveik 46 proc. visų balsų.
Prieš rinkimus Seimo pirmininkė I.Degutienė kalbėjo, kad nesirengia užimti ministro pirmininko posto, o rinkimuose dalyvauja tik partinės demokratijos labui. Suprantama, kad dauguma TS-LKD narių nusprendė nekeisti partijos pirmininko: jei A.Kubilius būtų netekęs šio posto, būtų pažeistas Vyriausybės legitimumas, ministrą pirmininką užplūstų nauja kritikos kruša. Partija pasirodytų nesanti tvirta, o tai neprisidėtų prie jos populiarumo. Vis dėlto daugeliui TS-LKD narių kelia abejonių partijos pirmininko vadovavimo stilius. Nereikia ir priminti, kad A.Kubilius tarp gyventojų yra itin nepopuliarus politikas. Tenka pripažinti, kad tokia jo reputacija susiklostė ne be pagrindo.
A.Kubilius stokoja jautrumo ir tarsi užsispyręs nenori pripažinti tikrų problemų. Būtinus realius sprendimus ir kūrybingą požiūrį mėginama pakeisti tuščiavidurėmis vizijomis. Technokratinis valdymas Vyriausybėje išsėmė galimybes, mažai idėjų, nėra žadėtos lyderystės. Ministrams tenka eiti pietų į prezidentūrą, kad sužinotų, ką jiems toliau daryti, ir tai primena Guliverio susitikimą su liliputais.
Iš pradžių – mažas pavyzdys apie komunikavimo stilių. Šių metų kovo mėnesį prieš Lietuvos ir Ispanijos futbolo komandų rungtynes A.Kubilius pareiškė, kad Lietuvoje nesirengiama statyti stadionų dėl žemo Lietuvos futbolo lygio. Ar tokia mintis pagrįsta, ar priežastis čia nesupainiota su pasekme, galima būtų diskutuoti. Tačiau prieš rungtynes tai nuskambėjo kaip niekuo neužtarnautas akibrokštas mūsų futbolininkams, susirinkusiems iš įvairių šalių ginti Lietuvos garbės ir net sunkiomis sąlygomis pademonstravusių neblogą žaidimą. Jūs – nevykėliai, sako ministras pirmininkas futbolininkams. Kokią atmosferą tai kuria valstybėje?
Vyriausybės ir paties ministro pirmininko darbą derėtų vertinti pagal tai, kaip sprendžiama opiausia Lietuvos problema – nedarbas. Šiomis dienomis pranešta, kad nedarbo lygis pirmą metų ketvirtį vėl ūgtelėjo ir, Statistikos departamento apklausos duomenimis, sudarė 17,2 procento. Per ketvirtį jaunimo nedarbo lygis padidėjo 1,7 procentinių punktų ir sudarė 34,1 procento. A.Kubilius šią padėtį komentuoja kalbėdamas, kad vienintelis receptas Lietuvai – tapti globalioje erdvėje konkuruoti gebančia valstybe. A.Kubilius vėl primena Airiją, vėl sukama plokštelė, kad aštuntą dešimtmetį Airija sulaukė grįžtančių iš emigracijos tautiečių modernizuodama šalies ekonomiką. Viena vertus, nelabai aišku, ką A.Kubilius įtikinėja, ragindamas modernizuoti ekonomiką, nes po 2,5 metų ministro pirmininko krėsle jau reikėtų pranešti apie savos veiklos rezultatus. Kita vertus, nors pastangos dedamos teisinga kryptimi, modernios ekonomikos sektoriuje yra sukurta ir artimiausiais metais bus sukurta tūkstančiai darbo vietų, o bedarbiai skaičiuojami šimtais tūkstančių. Ko viltis mažiau kvalifikuotiems darbuotojams, jei ministras pirmininkas juos išbraukė ir iš savo planų, ir iš savo minčių? Savo kreipimesi į partijos narius prieš TS-LKD pirmininko rinkimus nedarbo problemos A.Kubilius net neprisiminė, nors, pavyzdžiui, kovą su oligarchais minėjo du kartus. Kiek ir kaip besiplėtojantis modernus sektorius atgaivins visą ekonominę ir socialinę krašto raidą, nėra aišku. Tai greičiau panašu į kuriamas atskiras pažangos saleles.
Svarbiausias Vyriausybės veiklos vertinimo rodiklis yra nedarbo lygis, o ne bendrasis vidaus produktas. Darbo vietos yra tikslas, o ne priemonė. Juo labiau Lietuvoje, kur užsitęsęs nedarbas reiškia ne tik žmonių asmenines dramas, bet ir emigraciją, kuri visiems laikams pakeis krašto veidą.
Šią savaitę pasitarime Vyriausybė aptarė gyventojų viešosios konsultacijos metu pateiktus siūlymus, kaip mažinti nedarbą ir skatinti naujų darbo vietų kūrimą. Kviesti gyventojus ir organizacijas teikti pasiūlymus – dėmesio verta iniciatyva. Kita vertus, toks metodas greičiau tinka kurti “Lietuva 2030″ strategiją. Mėginimas taip sulaukti idėjų esminei ekonomikos problemai spręsti dvelkia mėgėjiškumu. Juk tai – strateginis ir kompleksinis klausimas, kuris turi būti ministro pirmininko, visų ministrų ir visos valstybės tarnybos dėmesio centre kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. O tai didžiulės pajėgos, kvalifikuoti specialistai, turintys atitinkamą išsilavinimą ir už savo darbą gaunantys atlyginimą. Dabar atrodo, kad jų sutelktas pastangas turi atstoti pavieniai gyventojų siūlymai.
Žinoma, ne A.Kubilius sukūrė nedarbą, ir kova su juo yra visada nelengva. Užtenka paminėti Ispanijos pavyzdį. Kad ir kaip stengtųsi vyriausybė, nedarbas ten vis dar siekia 20 procentų. Pripažinęs nesėkmę ministras pirmininkas Jose Luisas Zapatero paskelbė, kad pasitrauks iš politikos.
Pabaigoje vis dėlto ir aš pasinaudosiu proga pateikti Vyriausybei pasiūlymą, kaip būtų galima kovoti su nedarbu. Tai tos pačios Airijos pavyzdys, tik ne aštuntojo dešimtmečio, o pats naujausias. Airijos vyriausybė jau trejus metus bedarbiams suteikia nemokamas bakalauro ir magistro studijų vietas šalies universitetuose, nenutraukdama ir bedarbio pašalpų mokėjimo. Iniciatyvai pasitvirtinus, šiais metais tokių studentų skaičius padidintas iki 6000. Tai daugelyje Europos Sąjungos valstybių ir Europos Komisijos puikiai įvertinta iniciatyva, aktuali ir Lietuvai, besiorientuojančiai į kvalifikuotų darbo vietų kūrimą. Krizė ir Lietuvoje, ir kitose šalyse atskleidė aiškų dėsningumą: darbą visų pirma praranda mažiau kvalifikuoti darbuotojai, o tarp gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nedarbo lygis daug žemesnis.