Lietuvos olimpiečiams netikėtai sužibus auksine spalva Londono olimpiadoje, praregėta, kokiomis apverktinomis sąlygomis neretai treniruojasi mūsų atletai. Kritikos strėlės pabiro į Vyriausybę, Seimą ir kitus valdžios vyrus – nepastatytas baseinas, stadionas, apleista, nerenovuota irklavimo bazė!.. Televizoriaus ekrane stebėjome, kaip rūsčiu veidu politikams dėl nepastatyto baseino priekaištavo žurnalistas, žinomas kaip finansų ir ekonomikos laidų vedėjas, olimpiados metu kažkodėl pradėjęs komentuoti sportą. Tačiau ši situacija kaip tik ir pareikalavo jo, kaip finansus išmanančio žmogaus, kvalifikacijos.
Žurnalistas nepripažino jokių kompromisų: turite duoti! Bet juk problema yra ne tik ir ne tiek tai, kad valdžios vyrai kažko nepastebėjo, kažkuo nepasirūpino. Pajutus sportinį azartą lengvai galima žarstyti kaltinimus, pamiršus vieną “smulkmeną”: sporto objektų statybos neapsieis be investicijų, be pinigų. Galbūt šiuo atveju žurnalistams ir kitiems veikėjams taip pat vertėtų laikytis reikalavimo, taikomo politikams: siūlant ar net reikalaujant išleisti daugiau pinigų kartu derėtų nurodyti, kokį finansavimą reikėtų atitinkamai sumažinti.
Čia verta priminti, kad 2012 metais planuojamos “Sodros” išlaidos yra 13,62 mlrd. litų, iš jų 2,3 mlrd. litų sudaro deficitas, t. y. skolintos lėšos. Tiesa yra ta, kad politikai lengvai gali palaiminti baseino, stadiono ar bet kokią kitą statybą, tačiau investicijoms bus paimtos arba skolintos lėšos, arba ištekliai, atitraukti nuo kitų reikmių. Demokratinio pasaulio paradoksas yra tai, kad politikai iš tiesų gali tesėti vos ne visus savo pažadus, tereikia turėti įžūlumo ir nieko nepaisant skolintis. Skolų grąžinimo terminas dažnai yra ilgesnis nei ketveri ar net aštuoneri kadencijos metai. Dėl šios priežasties daugelis net ir turtingų valstybių, pradedant JAV, yra iki ausų paskendusios skolose. Išleisti pinigus – lengviausias dalykas, todėl svarbu, kad tai būtų daroma ne lengva ranka.
Aš taip pat laikausi nuomonės, kad svarbiausiems valstybės infrastruktūros objektams, prie kurių priskirčiau ir sporto kompleksus, lėšų turi būti rasta bet kuriuo atveju. Tačiau man nepriimtinas ydingas ir itin paplitęs požiūris, kad pinigų visada yra, tik reikia tinkamai paspausti valdžios viršūnėlę, kuri esą sėdinti ant didžiulio maišo pinigų. Priminsiu, kad Seimo narių atlyginimams, parlamentinės veiklos išlaidoms ir reprezentacijos reikmėms skiriama apie 30 mln. litų, o tai nesudaro ir 0,1 proc. visų valstybės išlaidų.
Taip, valdžios vyrai ir moterys yra pridarę daug netinkamų dalykų, ir apie tai prazyztos ausys. Tačiau verta pakalbėti ir apie kitą problemos aspektą: daug žmonių, o gal ir visuomenės dauguma, iš valstybės nori tik imti, ir semti dideliu samčiu, tačiau nesijaučia jai niekuo įsipareigoję, įskaitant ir mokesčių mokėjimą. Praėjusią savaitę buvo paskelbta informacija apie pažeidimus gaunant socialinę paramą. Jos gviešiasi net pasiturimai gyvenantys žmonės, statantys namus, samdantys tarnaites ir pan. Tai ne pavieniai faktai, o ištisa epidemija. Ekspertai mano, kad tokiu būdu neteisėtai išmokama apie 150 mln. litų. Palyginkime – Klaipėdoje planuojamas modernus plaukimo baseinas su tribūnomis, sporto sale ir poilsio zona atsieis 38 mln. litų. Taigi už pinigus, kuriuos tiesiai galima įvardyti kaip pagrobtus paramos gavėjų, būtų galima vos per vienus metus pastatyti penkis baseinus! Ir tai – tik ledkalnio viršūnė.
Lietuva per biudžetą perskirsto vos apie 30 proc. bendrojo vidaus produkto, o daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių šis rodiklis siekia 50-70 procentų. Lietuvos rodiklis žemas ne todėl, kad mokesčiai šalyje ypač maži, o didžiąja dalimi dėl to, kad masiniu reiškiniu yra tapęs mokesčių vengimas. Visuomenėje šis reiškinys toleruojamas, pateisinamas. Kai prieš kurį laiką Vyriausybė pasišovė iš šešėlio ištraukti 1 mlrd. litų, daugelis žiniasklaidos atstovų iš anksto ėmė pagiežingai džiūgauti: nepavyks! Tačiau ar tai ne visų, taip pat ir žiniasklaidos, bendras reikalas?
Ir politikų, ir visuomenės nuostatos dažnai yra paženklintos didžiulio prieštaringumo: viena vertus, teigiama, kad valstybė turinti niekur nesikišti, labai išplečiamos asmens teisės ir laisvės (įskaitant laisvę savo butą paversti šiukšlynu ar šunynu!), vadovaujamasi kraštutinio liberalizmo principais, kita vertus, reikalaujama, kad valstybė užtikrintų puikią infrastruktūrą, gerovę, dosnias socialines garantijas ir visiškai panaikintų asmeninę riziką kaip planinės ekonomikos laikais.
Valstybė įsivaizduojama kaip pinigų maišas be dugno, ir ji vis esanti skolinga žmonėms. Net ir Konstitucinis Teismas čia tarė savo žodį: liepė kompensuoti per krizę sumažintas pensijas. Tačiau jeigu pensijos yra fiksuota pensininkų nuosavybė ir jų negalima mažinti, kokiu būdu Vyriausybė galėtų jas didinti? O tai buvo daroma ne vieną kartą. Lietuva tapo vienintele valstybe, kuri bent iš dalies kompensavo keičiantis santvarkoms nuvertėjusias santaupas: išmokėta 3,6 mlrd. litų kompensacijų, dar 1,8 mlrd. litų mokama už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius. Nežinau, kiek žmonių šios kompensacijos padarė laimingus, tačiau dar svarbesnis klausimas – ar šios lėšos panaudotos racionaliausiu būdu? Juk investavusi šias sumas valstybė galėjo nuveikti daug gerų dalykų – pavyzdžiui, jau prieš dešimtmetį įvykdyti daugiabučių renovaciją. Dabar galima sakyti, kad šios kompensacijoms išmokėtos lėšos iškeliavo į Rusiją mokant už energetinius išteklius, kuriais šildomas lauko oras.
Valstybė piliečiams išmoka daugybę išmokų, pašalpų ir kompensacijų. Tai neskaidri ir menkai efektyvi sistema, tačiau nuolat reikalaujama iš valstybės prisiimti dar daugiau įsipareigojimų. Gal reikėtų atkreipti dėmesį ir į piliečių įsipareigojimus valstybei, o turimus išteklius visų pirma skirti infrastruktūrai – sporto objektams, taip pat sveikatos apsaugos, švietimo sistemai stiprinti? Tai būtų naudinga visiems žmonėms, o visų pirma – socialiai pažeidžiamų žmonių grupei.