Dar kartą apie mirties bausmę

Ke­li žiau­rūs nu­si­kal­ti­mai Lie­tu­vo­je at­gai­vi­no dis­ku­si­ją apie mir­ties baus­mės su­grą­ži­ni­mą. Lie­jo­si emo­ci­jos, bu­vo iš­sa­ky­ta ne­ma­žai ar­gu­men­tų, ta­čiau vis dėl­to kai ku­rie svar­būs da­ly­kai li­ko nu­ty­lė­ti.

Tie­sa, kad žings­nis vėl įtei­si­nant mir­ties baus­mę, švel­niai ta­riant, ne­su­lauk­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pri­ta­ri­mo. Vis dėl­to ne­sma­gu klau­sy­ti par­eiš­ki­mų, kad mir­ties baus­mės ne­sug­rą­žin­si­me, nes to ne­leis­tų ES. Leng­viau­sia vis­ką, kas tin­ka ir ne­tin­ka, vers­ti ES ir dieg­ti pi­lie­čiams sa­vo­tiš­ką ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo jaus­mą. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, ES čia nie­kuo dė­ta, nes mir­ties baus­mės vi­sų pir­ma ne­rei­kia mums pa­tiems.

Mir­ties baus­mės idė­ja yra na­tū­ra­li ir su­pran­ta­ma, įkū­ni­jan­ti dar Se­no­jo Tes­ta­men­to pri­nci­pą „a­kis už akį, dan­tis už dan­tį“. Su­pran­ta­ma ir emo­ci­nė žmo­nių reak­ci­ja. Ta­čiau šiuo at­ve­ju rei­kė­tų stab­te­lė­ti ir šal­tu pro­tu ap­mąs­ty­ti ar­gu­men­tus „už“ ir „prieš“.

Yra prob­le­mų, dėl ku­rių su­ta­ri­mo ne­pa­vyks pa­siek­ti. To­kie yra, pa­vyz­džiui, abor­tų ar vie­nos ly­ties žmo­nių san­tuo­kos klau­si­mai. Dėl jų, ga­li­ma sa­ky­ti, net ne­vyks­ta ti­kra dis­ku­si­ja, nes ne­su­tin­kan­čios ša­lys iš­sa­ko ar­gu­men­tus, par­em­tus skir­tin­go­mis ver­ty­bių sis­te­mo­mis, to­dėl lie­ka sa­vo­tiš­kai tei­sios. Mir­ties prob­le­ma man ne­pa­na­ši į to­kį ne­išsp­ren­džia­mą klau­si­mą, nes iš es­mės ne­ran­du ar­gu­men­tų, ku­rie par­em­tų mir­ties baus­mės bū­ti­nu­mą. Ar­gu­men­tas, kad mir­ties baus­mė at­gra­so nuo su­nkių nu­si­kal­ti­mų, yra pa­neig­tas. At­gra­sy­mo ne­pat­vir­ti­na sta­tis­ti­ka, o pa­pras­ta lo­gi­ka su­fle­ruo­ja, kad nu­si­kal­tė­liui at­si­ran­da dar vie­nas mo­ty­vas at­si­kra­ty­ti liu­di­nin­kų.

Kerš­tas? Kerš­tas yra pri­mi­ty­vus, ydin­gas jaus­mas, to­dėl nie­kas ne­pa­tir­tų nau­dos, jei jis ve­šė­tų re­mia­mas vals­ty­bės au­to­ri­te­tu. Kerš­tą kaip baus­mės mo­ty­vą at­me­tė dar XVIII am­žiaus mąs­ty­to­jai. Mū­sų ša­ly­je vy­rau­ja ir taip per­ne­lyg di­de­lis jė­gos kul­tas, o kerš­to kul­tū­ra, juo­lab pro­pa­guo­ja­ma vals­ty­bės, ža­din­tų lau­ki­nes jė­gas.

Mir­ties baus­mė na­tū­ra­liai tai­ko­ma dik­ta­tū­ro­se, kur vis­kas at­lie­ka­ma grei­tai ir be­veik au­to­ma­tiš­kai, o de­mo­kra­ti­jo­je tai su­dė­tin­gas ir bran­gus „ma­lo­nu­mas“. Ge­riau­sias pa­vyz­dys, ži­no­ma, JAV. Sie­kiant iš­veng­ti klai­dos by­los ke­liau­ja per dau­gia­pa­ko­pę ir su­dė­tin­gą teis­mų sis­te­mą, dau­gy­bę kar­tų tei­kia­mos įvai­rios ape­lia­ci­jos. Mir­ties baus­mės pers­pek­ty­va su­ke­lia di­džiu­lį ži­niask­lai­dos ir vi­suo­me­nės su­si­do­mė­ji­mą. Ka­dan­gi nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bės be­veik vi­sa­da bū­na bent kiek dvip­ras­miš­kos, at­si­ran­da pla­ti dir­va įvai­riau­sioms in­terp­re­ta­ci­joms. Lai­kas nuo nu­si­kal­ti­mo iki baus­mės įvyk­dy­mo skai­čiuo­ja­mas de­šimt­me­čiais, o tuo lai­ku ne­re­tai ver­da ais­tros. Už­ten­ka pa­mi­nė­ti vien gar­sų JAV Troy’aus Da­vi­so, ku­riam mir­ties baus­mė įvyk­dy­ta 2011 me­tais, at­ve­jį, ku­rio gy­ni­mo kam­pa­ni­jo­je da­ly­va­vo po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI, bu­vęs pre­zi­den­tas Jim­my Car­te­ris ir daug ki­tų įžy­my­bių. Kam bū­tų nau­din­ga, kad Lie­tu­va dras­ky­tų­si ir skal­dy­tų­si dėl dir­gi­nan­čių, jaud­ri­nan­čių, ta­čiau vi­suo­me­nės pa­žan­gos po­žiū­riu bep­ras­mių prob­le­mų? Be to, nė­ra tiks­lus ar­gu­men­tas, kad mir­ties baus­mė tau­po biu­dže­to lė­šas, ku­rios ski­ria­mos pa­vo­jin­giems nu­si­kal­tė­liams iš­lai­ky­ti. To­kia už­si­tę­su­si var­gi­nan­ti by­la ir vals­ty­bei, ir vi­sai vi­suo­me­nei at­siei­na bran­giau nei ka­li­nio iš­lai­ky­mas, ypač jei skai­čiuo­tu­me ir ne­tie­sio­gi­nius nuo­sto­lius.

Nuo mir­ties baus­mės vyk­dy­mo ne­at­sie­ja­ma ne­ma­žai ki­tų keb­lių mo­ra­li­nių prob­le­mų. Be­pi­gu įsi­vaiz­duo­ti nu­si­kal­tė­lį to­kį, kaip Šer­lo­ko Holm­so prieš­as pro­fe­so­rius Mo­riar­ti, ra­fi­nuo­tą blo­gio įsi­kū­ni­ji­mą, su ku­riuo taip ma­lo­nu su­ves­ti sąs­kai­tas. Rea­ly­bė pa­pras­tai bū­na kur kas pro­ziš­kes­nė. Dau­ge­lis žiau­rius nu­si­kal­ti­mus pa­da­riu­sių nu­si­kal­tė­lių yra pa­tys pa­ty­rę smur­tą, au­gę su­nkio­mis so­cia­li­nė­mis są­ly­go­mis, tu­ri rim­tų psi­cho­lo­gi­nių prob­le­mų ar yra že­mes­nio in­te­lek­to. Ži­no­ma, yra ir vi­sai ki­to­kių at­ve­jų, ta­čiau rim­tai svars­tant mir­ties baus­mės klau­si­mą rei­kia kal­bė­ti ne apie at­ski­rus at­ve­jus, o apie sis­te­mą. O čia su­si­du­ria­me su rim­ta ri­bos iš­ve­di­mo prob­le­ma. Pa­vyz­džiui, 2002 me­tais JAV Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas pa­skel­bė, kad mir­ties baus­mės vyk­dy­mas že­mes­nio ne­gu nor­ma in­te­lek­to as­me­nims prieš­ta­rau­ja Kons­ti­tu­ci­jai. To­kia nuo­sta­ta, ro­dos, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ta­čiau ke­lia dau­gy­bę prob­le­mų. Koks yra že­miau­sias in­te­lek­to ly­gis, ku­rį dar ga­li­me lai­ky­ti nor­ma­liu? Kaip in­te­lek­to ly­gis tu­ri bū­ti aps­kai­čiuo­tas? Kaip jis tu­ri bū­ti įver­tin­tas (tu­rint ome­ny­je, pa­vyz­džiui, pa­sta­ruo­ju me­tu pa­ste­bė­tą reiš­ki­nį, jog in­te­lek­to koe­fi­cien­tas su­lig kiek­vie­na kar­ta yra lin­kęs di­dė­ti)? Ati­tin­ka­mos dis­ku­si­jos tarp moks­li­nin­kų vyks­ta nuo­lat, ta­čiau jos įgy­ja vi­sai ki­to­kią reikš­mę, kai at­sa­ky­mas ga­li lem­ti žmo­gaus gy­vy­bę ar mir­tį. Be to, pa­si­ro­do, vals­ty­bė iki 2002 me­tų ne vie­nam as­me­niui įvyk­dė mir­ties baus­mę pa­žeis­da­ma Kons­ti­tu­ci­ją. Ir ši pa­da­ry­ta ža­la bei ne­tei­sy­bė jau nie­kaip ne­ga­li bū­ti ati­tai­sy­ta.

Be­je, pri­si­min­ki­me, kad An­ta­nui Var­ne­liui, ku­riam Lie­tu­vo­je mir­ties baus­mė įvyk­dy­ta 1994 me­tais, bu­vo nu­sta­ty­ta įgim­ta silp­nap­ro­tys­tė, pro­ti­nis at­si­li­ki­mas, psi­cho­pa­ti­niai as­me­ny­bės bruo­žai, nors jis bu­vo pri­pa­žin­tas pa­kal­ti­na­mu. Pa­na­šus ri­bos klau­si­mas ak­tua­lus ir iš­ve­dant pa­kal­ti­na­mu­mo, am­žiaus ri­bą.

Svar­bu ir tai, kad vi­suo­met iš­lie­ka lem­tin­gos klai­dos ti­ki­my­bė. Keis­ta, jog tie gy­ven­to­jai, ku­rie ne­ti­ki, kad teis­mai ga­li tei­sin­gai iš­spręs­ti pa­vog­tos viš­tos by­lą, daž­nai yra mir­ties baus­mės ša­li­nin­kai, tai­gi pri­pa­žįs­ta to­kiems, ro­dos, ne­pa­ti­ki­miems teis­mams tei­sę spręs­ti, gy­ven­ti žmo­gui ar mir­ti. Klai­dų ne­iš­ven­gia nė vie­na tei­si­nė sis­te­ma. Žmo­gaus tei­sių ak­ty­vis­tai JAV nu­ro­do dau­giau kaip 10 at­ve­jų, kai įvyk­dy­tas nuo­spren­dis ke­lia pa­grįs­tų abe­jo­nių.

Ga­lų ga­le mir­ties baus­mės ša­li­nin­kai ga­lė­tų pa­mąs­ty­ti ir apie tai, kaip mir­ties baus­mė įvyk­do­ma. Ar no­rė­tų jie pa­tys dirb­ti to­kį dar­bą, ar lin­kė­tų jo sa­vo sū­nui, du­krai, ar­ti­mam gi­mi­nai­čiui? O juk eg­zis­tuo­jant mir­ties baus­mei kaž­kie­no vy­ras, tė­vas, bro­lis tu­rė­tų tuo už­siim­ti.

Mir­ties baus­mės prob­le­mos ne­ver­ta pa­inio­ti su sie­kiu už­kirs­ti ke­lią nu­si­kal­ti­mams, nors vyks­tant dis­ku­si­joms šie klau­si­mai ne­re­tai su­pi­na­mi. Juk ga­li­ma skir­ti lais­vės at­ėmi­mo baus­mę iki gy­vos gal­vos be pa­lei­di­mo ga­li­my­bės, griež­tin­ti baus­mes, ta­čiau tai vi­sai ki­to lyg­mens prob­le­ma nei mir­ties baus­mės klau­si­mas.

Yra ne­ma­žai ar­gu­men­tų prieš mir­ties baus­mę, jie par­em­ti žmo­gaus tei­sė­mis ar re­li­gi­jos ver­ty­bė­mis, ta­čiau jų net ne­var­di­ju. Juk vi­sų pir­ma ne­la­bai yra ar­gu­men­tų, pa­grin­džian­čių mir­ties baus­mės bū­ti­nu­mą.