Tyrinėju Kenedžio, Rasputino, Bordžijos ir kitų veikėjų, pamišusių dėl valdžios ir sekso, gyvenimus.
Tačiau gilesnės studijos nepadeda: kuo daugiau apie vieną ar kitą žmogų skaitai, tuo vaizdas darosi mažiau ryškus. Prieštaringų požiūrių džiunglėse žmogaus asmenybė pasimeta.
Lieka atskiri poelgiai – viso labo žmogiškosios komedijos epizodai. Tiesą sakant, kitaip ir būti negali: aš pats nežinau, kaip man traktuoti savo kuklų ir ankštą gyvenimėlį.
Juk iš tikrųjų nesu tas, kas gyvena savo gyvenimą – jei kas imtųsi į jį pažvelgti. Gyvenu savo mintyse, kurių niekas kitas nepermanys.
Bet nereikia dėtis tokiu paslaptingu. Visų žmonių mintys susilieja, kunkuliuoja bendram katile. Aš irgi buvau Kenedis, vadinau save berlyniečiu, o mintyse mačiau šviečiančią Merilinos galvą.