- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Interneto komentarai – laivas be vairo ir inkaro

Neseniai žiniasklaidoje pasirodė interviu su Rasa Baločkaite, skirtas interneto komentarų temai. Interviu mintis: interneto komentarai per ilgai buvo nuvertinami, esą tai silpnųjų pasipriešinimas ir džiaugsmas.

Tačiau interviu nepaliesta daug svarbių aspektų, susijusių su interneto komentarais. Teigiama, kad plebėjiški, purvini, antielitiniai komentarai yra kaina, kurią visuomenė moka už demokratiją. Šis fenomenas vaizduojamas tik kaip nepatenkintųjų valdžia “garo nuleidimas”. Su tuo dera sutikti. Bet tai tik viena medalio pusė. Iš tikrųjų problema kur kas labiau šakota ir sudėtinga.

Jei interneto komentarai būtų kaina, kurią privalu mokėti už demokratiją, matyt, jie būtų būdingi daugeliui pasaulio demokratinių valstybių. Tačiau sunku būtų surasti kitą tokią valstybę, išskyrus Lietuvą (su išlygom – ir kitas Baltijos šalis), kuri solidžiuose naujienų portaluose leistų skelbti nemoderuojamus ir nekontroliuojamus skaitytojų atsiliepimus. Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų didžiausiuose ir solidžiausiuose naujienų portaluose komentarai yra ribojami. Reikalaujama bent jau registracijos. Kitais atvejais komentuotojai nukreipiami į specialius forumus arba redakcija pati sprendžia, kokius skaitytojų atsiliepimus skelbti. Ar tai rodo demokratijos stoką? Nemanau.

Čia reikėtų kalbėti apie etiką ir atsakomybę. Demokratija nėra tas pats, kas niekuo neribota laisvė, kuo, matyt, yra įtikėjusi R.Baločkaitė. Ką gero ir naudingo visuomenei galima atrasti komentaruose, kurie įžeidinėja, niekina, šmeižia straipsnių autorius ar straipsniuose paminėtus asmenis? Gal mokyklose tarp vaikų paplitusių patyčių irgi nereikėtų stabdyti dėl demokratijos? Man atrodo, kad ne tik demokratinė, tačiau ir bet kokia visuomenė gali gyvuoti tik tiek, kiek joje esama etiško, padoraus, oraus bendravimo. Laisvė nematuojama tuo, kas rašoma ant tualeto sienų.

Ar interneto atsiliepimams galioja Lietuvos įstatymai? Šmeižiamas, juodinamas žmogus turi turėti teisę apsiginti. Jis ją ir turi – išskyrus atvejį, kai tampa interneto komentatorių taikiniu. Tada jokios moralinės ir teisinės normos nebegalioja. Kas galėtų paaiškinti, kaip atsirado tokia išimtis, kuo ji pateisinama? O kaip tai atrodo žurnalistinės etikos požiūriu? Viena esminių žiniasklaidos priedermių – tiesos paieškos. Faktus rekomenduojama patikrinti, gauti iš kelių šaltinių, apie įvykį surinkti kelias nuomones. Pateikti publikuojamos medžiagos herojaus nuomonę – privalu. Interneto komentaruose šito, žinoma, nėra.

Čia priėjome prie didžiojo paradokso. Gal ir nebūtų didesnės problemos, jei komentarai būtų skelbiami interneto dienoraščiuose, tam tikruose portaluose. Tačiau mes kalbame apie solidžiausius krašto naujienų portalus, kurių žurnalistai dirba pagal visus žurnalistų etikos reikalavimus. Nutinka taip, kad dalis portaluose paskelbiamos informacijos yra anoniminiai komentarai, esantys už žurnalistinės etikos ribų, bet kartu jie yra naujienų portalo pateikiamos informacijos dalis! Tokia tariamai tikra informacija tampa šmeižimas, įvairios sąmoningai iškreiptos žinios, tautinės neapykantos kurstymas. Šie atsiliepimai, prikergti prie pateiktos žurnalisto informacijos, parazituoja, jie nepelnytai ir nelogiškai įgyja tokį svorį ir reikšmę, kokios patys niekaip negalėtų įgyti. Šito solidūs Vakarų ir kitų demokratinių valstybių portalai neleidžia ir niekada neleis.

Daug žmonių nepajėgia susivokti ir atskirti, kur portale yra pateikta sąžiningai surašyta žurnalisto publikacija, o kur – beverčiai anoniminiai įrašai. Beje, čia net ir žinojimas dažnai nepadeda, nes komentarai taiko į emocijas, tad turi įtaigos galios.

Kartą apie vieną asmenį naujienų portale buvo išspausdintas straipsnis, kuris sulaukė daugybės pašaipių, žeminamų, niekinamų atsiliepimų. Tas asmuo turėjo galimybę patikrinti kompiuterių, iš kurių komentarai rašyti, identifikacijos numerius. Pasirodė, kad visą šūsnį komentarų parašė trys jo bendradarbiai, kurie sėdi gretimame kabinete. Štai tau ir “tautos balsas”! Beje, tai yra kuo tipiškiausias nutikimas.

Gerbiu žmones, kurie atsakingai rašo tegul ir anoniminius komentarus, norėdami išdėstyti savo nuomonę, pareikšti pasipiktinimą arba papildyti, pataisyti straipsnio medžiagą. Tačiau komentarus rašo – save gindami ar liaupsindami – ir patys straipsnių herojai, politikų štabo nariai, etatiniai šmeižikai ir nestabilios psichikos asmenys, aktyviai dirba viešųjų ryšių bendrovės ir dezinformacijos agentūros, visi įmanomi manipuliuotojai ir provokatoriai, ne taip retai – net ir pačių portalų darbuotojai, norėdami įkaitinti diskusiją. Vadinti tai žmonių būsenos išraiška, kaip tai daro R.Baločkaitė – gerokai per drąsu.

Apmaudu, kad tas niekaip neapibrėžiamas ir neapibūdinamas nuomonių ir manipuliavimų marmalas labai dažnai laikomas visuomenės nuomonės atspindžiu. Blogai ir tai, kad tokiu būdu platinamas purvas, valstybėje kuriama nepakanti, isteriška atmosfera.