2012-ųjų pabaigoje prezidentūroje įteikti Globalios Lietuvos apdovanojimai. Per ceremoniją pagerbti užsienyje gyvenantys lietuviai ir su Lietuva susiję asmenys, pasiekę tarptautinių laimėjimų. Globalios Lietuvos idėją pastaraisiais metais plėtojo ir Lietuvos Vyriausybė. Tačiau ar ji nepriešina Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių? Kaip kitaip galėtume pažvelgti į globalią Lietuvą?
Per Globalios Lietuvos apdovanojimus džiugu matyti tiek talentingų ir veržlių žmonių, pasiryžusių suremti pečius ir dirbti Lietuvos labui. Kita vertus, tobulumui ribų nėra, todėl tenka pripažinti, kad žvelgiant į nominantų ir apdovanotųjų sąrašą kyla nemažai klausimų. Kas tas “globalios Lietuvos lyderis”? Ar tam, kad juo taptum, tikrai pakanka to, kad tėvai būtų kilę iš Lietuvos, ir vos epizodinio ryšio su šalimi? Ar tam, kad gautum Globalios Lietuvos apdovanojimą, užtenka išvykti iš tėvynės ir šio to pasiekti užsienyje, nors Lietuvoje gyvena didesnį tarptautinį pripažinimą pelniusių verslininkų, mokslininkų, menininkų? Pavyzdžiui, tarp nominantų minima Kristina Sabaliauskaitė. Lietuvoje ji yra tiesiog populiari rašytoja, o persikėlusi į Londoną jau gali pretenduoti į Globalios Lietuvos apdovanojimą. Toks gyvenamosios vietos sureikšminimas prieštarauja pačiai globalumo dvasiai, juolab kad K.Sabaliauskaitė kol kas žinoma tik tarp lietuvių skaitytojų. Į šiuos apdovanojimus, kokie yra dabar, įaustas suskirstymas į “mes” ir “jie” turi negerą prieskonį.
Ką gi, apdovanojimai teikiami pirmą kartą, todėl galima palinkėti, kad jų iniciatoriai ateityje labiau išgrynintų kriterijus ir skelbdami nominantus vertintų konkrečius darbus, o ne patį išvykimo iš Lietuvos faktą. Juk kartu su apdovanojimais keliamas klausimas “Kaip jungti Lietuvą su pasauliu aukštos kvalifikacijos diasporos tinklo pagalba?” yra išties reikšmingas.
Kita vertus, kas toji “globali Lietuva”? Ši sąvoka skirtingai suvokiama ir nevienareikšmiškai vertinama. Bene pirmą kartą ją pavartojo Strateginių studijų centras (Užsienio reikalų ministerijos (URM) institucija, šiuo metu panaikinta) 2006 metais parengtoje Lietuvos valstybės ilgalaikėje strategijoje lietuvių emigracijos ir išeivijos atžvilgiu. Pasak šios strategijos, globali Lietuva – tai tautos visuma, sujungta į transnacionalinį globalų kultūrinį, socialinį, ekonominį ir tam tikru lygiu į politinį organizmą. Globalios Lietuvos idėja grindžiama prielaida, kad lietuvis gali drąsiai gyventi bet kurioje pasaulio vietoje ir išlaikyti lietuvybę -orientuojamasi į žydų ir armėnų tautų patirtį. Turbūt šios strategijos idėjas turėjo omenyje Vytautas Plečkaitis, kai rašė, kad globali Lietuva yra reiškinys, kurio nėra ir nebus.
Globalios Lietuvos idėja ir toliau gyvavo, nors visą laiką buvo kritikuojama. Kritikai teigė, jog viltys išlaikyti nenutautėjusią išeiviją – nepagrįstos. Ši idėja, anot jų, dirbtinai supriešina Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius tautiečius, o tai yra tikras paradoksas globalėjančio pasaulio sąlygomis, kai gyvenamoji vieta tampa vis mažiau reikšminga. Galų gale globali Lietuva vertinta kaip iš viršaus nuleista popierinė strategija. Vis dėlto 2008-aisiais buvo sukurta Globalios Lietuvos koncepcija, 2010 metais – Globalios Lietuvos strategija, URM įkurtas Užsienio lietuvių departamentas su Globalios Lietuvos skyriumi, o 2011 metais Lietuvos Vyriausybė patvirtino programos “Globali Lietuva” tarpinstitucinį veiklos planą.
Globali Lietuva čia iš esmės suprantama kaip ryšių su užsienio tautiečiais, lietuvybės palaikymas. Žodžiu, kuriant strategijas, koncepcijas ir planus iš sąvokos liko tik skambus šūkis, kiautas be didesnio turinio. Ryšių palaikymas su svetur gyvenančiais tautiečiais yra savaime suprantamas poreikis, tačiau ar tai galima vadinti globalia Lietuva? Globalią Lietuvą suprantu visiškai kitaip.
Globali Lietuva – tai sparčiai besikeičiančiame ir didžiai konkurencingame pasaulyje savo vietą radusi kūrybinga valstybė, galinti didžiuotis kultūros, demokratijos, ekonomikos ir socialinės raidos laimėjimais. Tai valstybė, išlaikanti savo unikalią kalbą ir kultūrą, tačiau atvira pasauliui ir drąsiai priimanti naujoves. Tai tauta, atsikračiusi nevisavertiškumo komplekso, sauganti ir pabrėžianti savo tapatybę ne atsitverdama ar atsiribodama nuo permainų vėjo, o kūrybiškai perimdama ir pritaikydama pažangiausią patirtį. Tai valstybė, iš kurios žmonės ne tik išvyksta, bet ir atvyksta, nes čia gali atskleisti save, prisidėti prie šalies klestėjimo.
Kad tauta žengtų globalios Lietuvos keliu, turi įvykti tautinės sąmonės lūžis. Tai skausmingas procesas – dauguma jį įvertins kaip griūtį, kaip katastrofą. Globali Lietuva tam tikru požiūriu yra kita šalis nei ta, kurią mylėjo Justinas Marcinkevičius. Tačiau gyvenimas negailestingas – mes galime neįsileisti svetimų vertybių ar užsieniečių, bet gali atsitikti taip, kad nebebus ką saugoti ir ką ginti, nes daugeliui lietuvių tai taps nepatrauklu.