Naujųjų metų išvakarėse prezidentė Dalia Grybauskaitė palinkėjo įveikti „karingą neraštingumą“ ir „agresyvų populizmą“. Kaip prisimename, valdantieji tuo metu epitetus prisiėmė sau ir piktai atsakė prezidentei. Nuo to karto oponuojantys politikai kartkartėmis vis apsikeičia kaltinimais populizmu. Kiti, priešingai, žvelgdami į žodžio etimologiją, aiškina, kad populisto, taigi politiko, esančio arti liaudies, etiketė jiems esanti netgi garbinga.
Išties, populizmo sąvoka, nors dažnai vartojama, neturi visuotinai pripažinto apibrėžimo ir gali būti įvairiai pakreipiama. Tipišku populistu laikomas tas, kurio programa daugiau ar mažiau apsiriboja šūkiu apie atstovavimą liaudžiai, vedant ją į kovą su „elitu“. Vakaruose populistinėmis dažniausiai laikomos prieš imigrantus nusistačiusios kraštutinės dešiniosios politinės partijos. Lietuvoje iki šiol populistais dažniausiai vadinami atsakomybės stokojantys, perdėm dosnius, realiais finansiniais ištekliais nepagrįstus pažadus žarstantys politikai.
Populizmą apibrėžia konkrečios šalies politinės realijos. Tai aiškiai matome žvelgdami į Ukrainą, kur pirmajame prezidento rinkimų ture aiškia persvara į priekį įsiveržė televizijos serialo herojų suvaidinęs komikas Volodymyras Zelenskis [1]. Jis neturi politinės programos, nesivargina duoti interviu ar dalyvauti diskusijose. Turbūt jis visiškas populistas, tačiau liežuvis nesiverčia jį tokiu vadinti, nes problemos, su kuriomis susiduria Ukraina, yra tokio masto, kad jokia politinė programa ir jokia vizija negalėtų įtikinti nusivylusių piliečių.
Iš Ukrainos galime persikelti į JAV, kur prezidentu išrinktas taip pat populistu dažnai vadinamas Donaldas Trumpas [2]. Beje, su V. Zelenskiu jį sieja tai, kad jie abu (net ir šiame interneto amžiuje) tapo populiarūs dėl televizijos šou, o tai, žinoma, jų abiejų politinei karjerai suteikia populizmo prieskonį. Bet labiausiai D. Trumpas [2] nusipelnė tokio apibūdinimo dėl savo antiimigracinės retorikos, manipuliavimo žmonių emocijomis, žaidimo baimėmis. Vis dėlto ir D. Trumpo nelaikyčiau populistu. Ir štai dėl ko. Populizmą siečiau visų pirma su tuščiais pažadais, neįgyvendinamų vilčių sužadinimu, kova tik dėl pačios kovos. Tuo metu D. Trumpo tuo negali apkaltinti. Jis imasi įgyvendinti savo pažadus, kad ir kokie jie atrodytų keisti, nepagrįsti, neįgyvendinami. Vertinant šiuo požiūriu, D. Trumpas [2] netgi mažesnis populistas nei daugelis tradicinių politikų, kuriems tapo įprasta pamiršti pažadus vos baigus balsų skaičiavimą.
Koks pavojingas gali būti populizmas [3], kai jis tampa valstybės politika, aiškiausiai galime pamatyti Venesueloje. Perdėta ekonomikos kontrolė ir nežabotas pinigų švaistymas (tarp jų – ir socialinėms reikmėms) gamtos išteklių turtingą valstybę atvedė į žlugimą.
Populistu dažnai vadinamas ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Taip, jo politika neabejotinai turi populizmo elementų. Vyriausybės apmokėti reklaminiai stendai, skelbiantys apie Europos Komisijos sąmokslą įvežti į Europą daugiau imigrantų, yra vienas iš daugelio tokios politikos pavyzdžių, netelpančių į jokius rėmus. Tačiau tokie išpuoliai – tik nedidelė Vengrijos ministro pirmininko veiklos dalis. Jei V. Orbanas būtų grynas populistas, kažin ar galėtų daugmaž sėkmingai jau devynerius metus vairuoti šalį ir turėti rinkėjų pasitikėjimą.
ADVERTISEMENT
Populizmo tema garsiai skambės artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose, kuriuose tradicinėms politinėms jėgoms žada mesti iššūkį dešiniosios pakraipos nacionalistinės partijos.
O kaip yra Lietuvoje? Kas pas mus yra tas „karingas neraštingumas“ ir „agresyvus populizmas [3]“? Prezidentės pastaba dėl „karingo neraštingumo“ buvo tiksli, o turint omeny dabartinę iš Seimo kylančią pasipriešinimo skiepams ir nepasitikėjimo finansinėmis institucijomis bangą – netgi pranašinga.
Dėl populizmo – kita kalba. Žinoma, galima matyti, kad retkarčiais vienas ar kitas valdančiųjų politikas pasidaro sau politinę reklamą valstybės pinigais. Skambūs pareiškimai, skelbiantys apie valstybėje rengiamą sąmokslą arba „planus – chuliganus“, kelia sumaištį ir yra skirti tam tikram rinkėjų ratui. Kita vertus, politikos procesą be populizmo grūdo būtų net sunku įsivaizduoti. Aštresni politikų viražai patraukia žmonių dėmesį, sukelia diskusijų, nepalieka abejingų, labiau išryškina politikų profilius, o tai turi savo vertę. Lietuvoje didesnė nei populizmas [3] problema yra politikų nekompetencija ir negebėjimas įsiklausyti į žmonių nuomonę, vesti dialogą su visuomenės grupėmis, abejingumas realioms problemoms. Rodos, niekam nerūpi, jei dėl pačių reformų vykdomos reformos traiško žmonių likimus. populizmas [3], kaip ir cholesterolis, gali būti gerasis ir blogasis. Tad gerojo populizmo reikėtų netgi daugiau.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas