- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Fukuyamos pranašystės žlugimas

Globali finansų krizė ženklina dar vienos epochos pabaigą. Krizė it signalinė raketa, nors ir trumpam, apšvietė tikrąjį vietovės peizažą. Ši tiesos akimirka pasirodė nesanti nei linksma, nei viltinga. Pasaulį užvaldęs pragmatizmas labai greitai virto cinizmu, abejingumu aukštesnėms vertybėms, tarp jų ir demokratijai. Kitas to paties proceso aspektas – išryškėjo anaiptol ne dailus, o veikiau veidmainiškas išliaupsinto ekonominio liberalizmo veidas.

Ar prisimenate, kuo viskas prasidėjo prieš maždaug dvidešimt metų? Naująją epochą atvėrė komunizmo žlugimas. Pasibaigė šaltasis karas, dešimtmečius besitęsusi alinanti, daugybės išteklių, taip pat ir gyvybių pareikalavusi konfrontacija. Pasaulis tada atrodė paprastas, logiškas, lengvai paaiškinamas. Skaitėme Francis’o Fukuyamos mintis apie istorijos pabaigą. Politologas teigė, kad pats gyvenimas išsprendė svarbiausią klausimą – kokia visuomeninė santvarka yra pranašesnė. Tokia pasirodė esanti liberalioji demokratija. Tai gyvybingesnė, veržlesnė, daugiau galimybių kiekvienam žmogui teikianti sistema. Būsią įvairių nukrypimų ir sukrėtimų, tačiau bendra visų valstybių, visos žmonijos raidos kryptis esanti jau aiški. Ta prasme esą galima kalbėti apie istorijos pabaigą, sakė F.Fukuyama.

Vidurio ir Rytų Europa iš tiesų pasuko numatytu keliu. Šio regiono valstybės pasirodė stropios mokinės, kartais gal net pernelyg stropios ir nekritiškos: dauguma jų demokratiją siejo su ekonominiu liberalizmu – su galingiausių Vakarų partnerių rekomenduojama kraštutine ekonominio liberalizmo forma. Šie kraštai savo civilizacija buvo artimiausi Vakarų Europai ir už savo pastangas galėjo tikėtis konkretaus atlygio: greitos narystės NATO ir Europos Sąjungoje.

Atrodė, kad pranašystės pildosi. Vakarų politikai, ekspertai, visuomenė atidžiai stebėjo demokratijos pokyčius ne tik Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, bet ir Rusijoje, Kinijoje, daugelyje kitų valstybių. Su didžiuliu susirūpinimu stebėta ir tikrinta: ar Michailas Gorbačiovas iš tiesų yra demokratas? Ar Borisas Jelcinas tikrai pasiryžęs demokratinėms reformoms? Jungtinės Valstijos nebuvo linkusios glėbesčiuotis su Kinija, dėl žmogaus teisių pažeidimo šioje šalyje nesuteikdamos jai vadinamo palankiausio prekybos režimo statuso.

Šiuo metu ši palyginti netolima praeitis nustumta į gilią užmarštį. Pastarąjį dešimtmetį Rusija kiekvieną dieną žingsniavo autoritarizmo link, tačiau, paradoksalu, į šitai buvo kreipiama vis mažiau dėmesio. Paryžiuje, Romoje, Berlyne ar kokioje kitoje garbingoje sostinėje argumentas, kad reikėtų atsisakyti tiesti vamzdyną iš Rusijos ar net jai neparduoti moderniausio karinio laivo, nes ši valstybė yra nedemokratiška, galėtų sukelti nebent juoką. Pastarojo susitikimo su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai švelniai ir atsiprašinėdama priminė, kad Rusijoje neatskleistas vienos žurnalistės nužudymas. (Įdomu, kodėl iš daugelio šioje šalyje nužudytų žurnalistų minima tik viena?) Tai, be abejo, svarbi problema, tačiau viso labo – tik juokingai menkas krislas Rusijos demokratijos ir žmogaus teisių problemų paletėje. Natūraliu dalyku laikoma Rusijos narystė demokratinių labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių organizacijoje, vadinamoje G-8. Kinijos juanio kurso išlaisvinimas yra laikomas gerokai svarbesniu dalyku nei demokratijos procesai šalyje.

Kadaise Kinijos komunistų vadovas Den Siaopinas (Deng Xiaoping) sakė, jog nesvarbu, kokios spalvos katė, – svarbu, kad ji gerai gaudytų peles. Taip jis pagrindė ekonominio pragmatizmo politiką, šalyje įvesdamas rinkos ekonomikos elementus. Tą patį posakį apie kačių spalvą dabar mintyse kartoja Vakarų valstybių politikai ir verslininkai, rinkdamiesi savo verslo partnerius. Svarbu, kad partneris būtų patikimas, kad būtų garantuotas pelnas. Šitokį pragmatizmą turbūt lemia tai, kad daugelyje valstybių, įskaitant ir demokratines, pernelyg didelės galios įgijo stambiosios korporacijos ir elitas, kuriam demokratinės vertybės, taip pat ir visų piliečių gerovė, nelabai rūpi. Panašią mintį plėtoja buvęs JAV darbo ministras, Berklio universiteto profesorius Robertas B.Reichas, kuris nurodo, kad buvusio pašėlusio ekonominio augimo padrąsintos korporacijos bei elitas ir Jungtinėse Valstijose, ir daugelyje kitų valstybių kelia pavojų demokratijai.

Tačiau finansų krizė apnuogino problemą ir vaizdžiai parodė, ką iš tikrųjų reiškia “nematomos rankos” arba kraštutinių liberalių ekonomikos idėjų propagavimas. Stambiosios, dažnai monopolinių galių turinčios korporacijos, kurios buvo svarbiausios liberalizmo šauklės, išsirikiavo eilutėje prie įvairių kraštų vyriausybių prašyti finansinės paramos ir lengvatinių paskolų. Vyriausybėms teko pripažinti, jog šios korporacijos pernelyg stambios, kad joms būtų leista sužlugti: tai turėtų pernelyg skaudžių pasekmių visai šalies ekonomikai. Taigi stambiesiems veikėjams rinkos dėsniai negalioja. Kartu buvo atskleista, kad kraštutinio ekonominio liberalizmo šūkiai tėra priedanga, dūmų uždanga, leidžianti įsigalėti stambiosioms korporacijoms ir monopolijoms.

Įvertinus šiuos globalius procesus matyti, jog Lietuva nėra izoliuota sala, kad mūsų valstybėje, nors ir savitai, atsispindi globalaus pasaulio reiškiniai. Pastarojo meto įvykiai rodo, kad liberalioji demokratija nebėra sąvoka, lemianti pasaulio raidos kryptį, kaip mėgino numatyti F.Fukuyama. Įsivyraujantis ekonomizmas ir šaltas, net ciniškas pragmatizmas, vertybinio pagrindo išnykimas tarptautiniuose santykiuose kelia rimtus iššūkius Lietuvai. Nuo šiol negalime gyventi laukdami supratimo, įsijautimo į mūsų reikalus, pagalbos ir paramos. To tikėjomės ir sulaukdavome prieš dvidešimt metų. Šiandien būtina kur kas didesnė mūsų pačių atsakomybė už savo veiksmus.