- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

ES problemos – ne vien finansinės

Padėtis nebūtų tokia sudėtinga, jei Europos Sąjungą (ES) kamuotų vien finansinės euro zonos skolų problemos. Milijardai eurų kokiu nors būdu bus rasti, skylės užlopytos. Blogiau, kad išryškėjo struktūrinės ES ir euro zonos ydos, kurios stumia kontinentą į sunkiai išsprendžiamus prieštaravimus. Įdomi diskusija apie ES prigimtį ir jos perspektyvas užsimezgė ir Lietuvoje. Praėjusią savaitę vienuolikos ES narių užsienio reikalų ministrai padarė bendrą pareiškimą, kuriuo raginama plėsti ES ekonominę ir pinigų sąjungą. Šiame pareiškime siūlomas ne vienas žingsnis, kurį galima vadinti radikaliu. Siūloma, kad ES institucijos įgytų teisę kontroliuoti ES narių nacionalinius biudžetus, kad Europos Komisijos (EK) pirmininkas būtų renkamas tiesiogiai visų europiečių, kad Europos Parlamentui (EP) būtų suteikta daugiau galių ir būtų įsteigti antri EP rūmai, kuriuose būtų atstovaujama valstybėms narėms, galų gale, kad ES sutartims ratifikuoti nereikėtų absoliučiai visų ES narių pritarimo. Viena vertus, šie pasiūlymai yra logiški dabartinės euro zonos krizės akivaizdoje.

Daugelis ekspertų ir išorinių stebėtojų pritartų, kad tolesnis integracijos spartinimas yra vienintelė galimybė išlaikyti finansinį bendrosios rinkos stabilumą. Kita vertus, galima konstatuoti, jog vienuolikos valstybių užsienio reikalų ministrai (tarp jų ir kaimynės Lenkijos ministras Radoslawas Sikorskis) yra kosmiškai atitolę nuo realybės ir tuščiai gaišo laiką: nėra jokių galimybių, kad jų pasiūlymai būtų įgyvendinti.

Prie ministrų dar grįšime, o dabar trumpai žvilgtelėkime į Lietuvoje užsimezgusią diskusiją. Savo požiūrį į Europos integraciją neseniai išdėstė Vytautas Radžvilas: “Pažvelgus per integracijos ir europeizacijos teorinės ir praktinės skirties prizmę, natūraliai peršasi išvada ar bent jau labai įtikima prielaida, kad Europos integracija anaiptol nėra tik eilinis politinio vienijimosi projektas. Aiškėja, kad ji pirmiausia yra socialinės ir antropologinės inžinerijos projektas ir eksperimentas. Tai reikštų, kad ji yra ne kas kita, o mėginimas ir pastangos sukurti dar vieną ateities pasaulio “naujojo žmogaus” versiją.” Šią mestą pirštinę pakėlęs Klaudijus Maniokas tokias mintis pavadino “kraštutine dešinės paranoja”. Jis primena, kad dauguma europiečių Europos integraciją sieja su ekonomine gerove ir saugumu, ir šie lūkesčiai ilgą laiką buvo pateisinti.

Kai kas imasi lyginti Sovietų Sąjungą ir ES, tačiau tai yra nesusipratimas: jokių panašumų tarp Stalino dygliuota viela apraizgytos imperijos ir gerovės salos, į kurią pačios veržiasi valstybės, nėra ir negali būti. Atskiras klausimas yra “naujojo žmogaus” kūrimas. Daug kas tą “naująjį žmogų” norėjo kurti, tačiau nė vienas projektas nebuvo sėkmingas, o daugumos jų rezultatas buvo net priešingas, nei tikėtasi.

Visuomenės procesai pernelyg sunkiai prognozuojami, o žmogaus elgesio motyvai pernelyg sudėtingi, kad pasiduotų net ir genialiausių manipuliatorių poveikiui. Ne išimtis ir tarybinio žmogaus kūrimas: nepaisant totalios indoktrinacijos praraja tarp oficialios viešosios erdvės ir gyvenimo tikrovės buvo itin didelė. Žinoma, ką įmanoma padaryti, tai apriboti gyventojus pasiekiančią informaciją (nors tai toli gražu ne tas pats, kas “naujojo žmogaus” kūrimas). Tačiau kaip sukurti “naująjį žmogų” neribotos informacijos, saviraiškos laisvės, globalizacijos sąlygomis?

Negalima sakyti, kad globalizacijos sąlygomis manipuliacija neįmanoma, tačiau ji įgauna kitokį pobūdį ir yra nesulyginama su niekuo, kas vyko anksčiau. Čia verta paklausti, kas yra visą pasaulį veikiančios niveliacijos veiksniai? Turbūt svarbiausios niveliacijos ir globalizacijos nešėjos yra tarptautinės korporacijos, kurių finansinė galia ir įtaka neretai pranoksta nacionalinių vyriausybių galias. Galbūt kai kam tai atrodys paradoksalu, tačiau ES, nors ją galima vertinti kaip globalizacijos apraišką, yra bene vienintelė veiksminga atsvara tarptautinių korporacijų įtakai. Tai ypač aktualu nedidelėms valstybėms. Lietuvoje globalizacijos skersvėjai pūstų kur kas smarkiau, jei stambios korporacijos šalyje nebūtų pažabotos ir priverstos laikytis ES reikalavimų.

Šiuo metu Europos integracija nėra kieno nors įgeidis. Praeityje liko argumentai, kad integracija užtikrins didesnę gerovę. Dabar tai yra Europos išlikimo bent kiek didesne pasaulio jėga problema, tai problema, ar ateityje išvis bus įmanoma stabili Europos ekonominė ir socialinė raida. Senutė susiskaldžiusi Europa gali likti naujų augančių ekonominių galybių šešėlyje. Neseniai “Lietuvos žinios” perspausdino “The New York Times” straipsnį, pavadintą “Ar Europa ištvers likusio pasaulio iškilimą?”, kuriame keliamos šios problemos.

Šiame straipsnyje pateikiama daug reikšmingų teiginių, tačiau įsidėmėtini pirmieji du jo sakiniai yra beprasmiai. Štai jie: “Kas laimėjo daugiausia olimpinių medalių? Europa.” Amerikietis, kuriam svarbus šis faktas, išsiduoda, kaip menkai jis pažįsta Europos tikrovę. Ar kam nors Europoje rūpi, kiek medalių laimėjo Europos valstybės? Ar kas nors Europoje džiaugėsi ir guodėsi, kad jo šalies olimpietis pralaimėjo ne amerikiečiui ar kanadiečiui, o britui, ispanui, prancūzui, lietuviui? Europos medalius skaičiuoti beprasmiška, nes Europa nejaučia bendros tapatybės, nesijaučia vienu politiniu kūnu. Ar to kas nori, ar nenori, tačiau tokia padėtis liks ilgai, juo labiau kad nėra jokių požymių, rodančių, jog šiuo požiūriu Europos tautos imtų labiau suartėti.

Tai paaiškina teiginį, kodėl vienuolika užsienio reikalų ministrų tiesiog išsišoko. Jų siūlomi tiesioginiai EK pirmininko rinkimai taptų fikcija, demokratijos parodija, nes daugumai Europos gyventojų kandidatai iš svetimų šalių, nekalbantys jų kalba, liktų svetimi, gyventojai negalėtų įvertinti nei kandidatų biografijų, nei jų programų. Lygiai taip pat utopinė yra idėja, kad ES sutartys įsigaliotų valstybėje, net jei ji tokiai sutarčiai nepritartų, – tai prieštarauja bet kurios valstybės konstitucijai ir pamina demokratijos principus.

Tačiau ministrų pareiškimas neatsirado šiaip sau. K.Maniokas ankščiau minėtame straipsnyje dėsto nuomonę, kad dabartinę euro zonos krizę pavyks įveikti biurokratinėmis ir vadybinėmis priemonėmis. Vis dėlto kilusios problemos iš tikrųjų yra kur kas didesnės. Krizės sąlygomis tapo akivaizdu, kad pinigų sąjunga kaip sistema su įprastais politinio vadovavimo, perskirstymo, atsakomybės bei kontrolės mechanizmais gali funkcionuoti tik vieningoje politinėje bendruomenėje. Ekonominės ir technokratinės ES integracijos galimybės išsemtos. Tam, kad būtų išspręstos euro zonos problemos, būtina politinė integracija, tačiau ji neįmanoma sąjungoje, kuri nėra politinė bendruomenė. Ministrų pasiūlymas – tai desperatiškas mėginimas teigti, kad tokia bendruomenė egzistuoja.