- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Drakono sindromas

Daugelį metų prieš kiekvienus rinkimus savo komentaruose apžvelgdavau partijų rinkimų programas, visų pirma atkreipdamas dėmesį į tai, kaip partijos vertina demokratijos padėtį, ko siūlo imtis, kad būtų plėtojama demokratinė santvarka, kad pilietinė visuomenė būtų įtraukiama į valdymą, kaip ketina valdžią priartinti prie žmonių. Prieš pastaruosius Seimo rinkimus šio sumanymo turėjau atsisakyti, nes nė viena partijų šioje srityje iš esmės nieko nepasiūlė.Padėtis gana keista. Apklausos atskleidžia, kad trys ketvirtadaliai piliečių nepatenkinti demokratijos padėtimi valstybėje, valdžios atitrūkimas nuo žmonių dažnai įvardijamas kaip viena opiausių Lietuvos problemų, tačiau rinkimų kampanijos metu ši tema buvo nutylėta.

Demokratijos padėtis nepagerės vien dėl to, kad į Seimą bus išrinktas vienas ar kitas politikas. Taip, politikai linkę tapatinti save su demokratija ir gėriu. Tačiau demokratijos tobulinimas – tai visų pirma vadybos problema. Nieko nebus pasiekta be konkrečios programos ir pamatuotų veiksmų. Ir toliau politikai suksis it karuselėje, vieni nueis, kiti ateis, o padėtis tik prastės.

Matyt, ir politikams, ir visuomenei stinga supratimo, kaip turėtų būti valdoma šiuolaikinė demokratinė valstybė ir koks turėtų būti pilietinės visuomenės vaidmuo. Tenka pripažinti, kad Lietuvos politinė kultūra kol kas nėra palanki gilesniems pokyčiams.

Kita vertus, ignoruoti elementarius demokratijos reikalavimus yra tiesiog patogu. Kodėl tai patogu valdantiesiems, manau, neverta net kalbėti. Tačiau įdomu, kad partijų, save vadinančių antisisteminėmis, požiūris beveik niekuo nesiskiria nuo tų, kurios turi išplėtotas struktūras ir yra įsitvirtinusios valdžioje. Šių naujai susikūrusių partijų požiūris yra tik dar paprastesnis, jei nesakysime – primityvesnis. Rinkimai vaizduojami it kazino lošimas, kur svarbu pasirinkti “teisingą” asmenybę. Ką ši asmenybė planuoja Seime nuveikti – jau ne rinkėjų reikalas. “Teisinga” asmenybė jau pati savaime reiškia didesnę demokratiją.

Kokią žinią savo rinkimų agitacijoje nedidelės valdžios siekiančios partijos perduoda visuomenei? Ta žinia – kai jos tik pateks į valdžią, su kažkuo suves sąskaitas, kažką nutrenks žaibais, kažką sutriuškins ir “pastatys į vietą”. Taigi su demokratijos plėtra tai neturi nieko bendra. Blogai, jei partija duoda nepamatuotus pažadus. Tačiau ką kalbėti apie partiją, kuri nesiteikia suformuluoti pažadų, net apibūdinti savo ideologinės krypties? Kaip tada ją vertinti? Kaip ji pagal demokratijos reikalavimus atsiskaitys rinkėjams?

Ar įmanoma pataisyti demokratijos padėtį jau nuo pat pirmų žingsnių paminant demokratijos principus? Peršant, brukant rinkėjams mintį, kad svarbu ne kurti demokratinę sistemą, o suteikti valdžios galias vienam ar kitam politikui, vienai ar kitai politikų grupei, ir viskas tarsi savaime išsispręs? Jau dabar kiaurai matyti, kad tie, kurie sukilo prieš drakoną, yra ne karžygiai, o drakoniukai. Taip, dalis gyventojų galbūt iš tikrųjų vis dar ilgisi tvirtos rankos, ir kai kurios politinės partijos turi galimybę apeliuoti į tokias emocijas. Tačiau tokiu atveju gal ir reikėtų atvirai kalbėti, kad į politiką einama ne demokratijos stiprinimo labui.

Po rinkimų pirmojo turo internete pasirodė vaizdo klipų, kuriuose atskleidžiami balsų pirkimo ir rinkimų klastojimo epizodai. Bene daugiausia liūdnų minčių kelia tas, kur “Drąsos kelio” stebėtoja pasakoja grupei partijos aktyvistų, kaip ji klastojusi rinkėjų biuletenius. Sukrečia net ne patys moters žodžiai, o tai, kad nė vienam iš kelių dešimčių susitikime dalyvavusių atstovų, taip pat ir dviem kandidatams į Seimą, tos kalbos, kuriose prisipažįstama nusikaltus valstybei ir Konstitucijai, nepasirodė niekuo keistos ir nederančios! Tai drakono požiūris – mes visada teisūs tiesiog todėl, kad mes esam… mes.

Tą patį galima pasakyti ir apie portalo Ekspertai.eu veiklą. Portalas už skaidrumą ir demokratiją kovoja slėpdamas savo autorius po anonimiškumo skraiste. Nejaugi moralios politikos ir teisingumo šaukliams reikia priminti, kad berti kaltinimus ir įžeidimus, klijuoti etiketes pareigūnams, politikams iš pasalų, glūdint tamsiame urve, yra tiesiog negarbinga (apie žurnalistikos standartus čia net neverta kalbėti). Anonimai skelbia pokalbio su Seimo pirmininke slapta daryto įrašo stenogramą – lyg tyčia likus keturioms dienoms iki rinkimų, nors įrašas darytas pavasarį. Vėliau anoniminių skaitytojų raginami tie patys anonimai skelbia ir patį įrašą. Gal ir būtų galima svarstyti, ar tai atitinka visuomenės interesus, jei tai skelbtų iš tiesų nepriklausoma ir skaidri žiniasklaidos priemonė. Tačiau kai už to slypi politikas, kandidatas į Seimą, tokie veiksmai vadintini nešvariomis rinkimų technologijomis.

Per ketverius pastarosios Vyriausybės darbo metus demokratijos padėtis Lietuvoje suprastėjo, pilietinė visuomenė nustumta į šoną. Vadinamieji nacionaliniai susitarimai buvo sudaromi tik dėl akių, už jų įgyvendinimą niekaip neatsiskaitoma. Trišalė taryba, kuri daugelyje Europos valstybių yra svarbus socialinio dialogo įrankis, buvo nustumta į šalį. Institucijos, kurios turėjo atlikti visuomeninio patarėjo funkciją, – pavyzdžiui, Šilumos taryba, – išformuotos. Teisėkūros pagrindų įstatymas, kuris turėjo tapti svarbiausiu valdžios ir visuomenės dialogo instrumentu, dar labiau apribojo skaidraus ir teisėto atstovavimo interesams galimybes.

Nevyriausybinės organizacijos valstybėje neturi apibrėžto statuso, atstovavimas interesams lieka niekaip nereguliuojamas įstatymų – tokiu atveju teisėtas ir pagrįstas atstovavimas pralaimi šešėliniam, užkulisiniam lobizmui. Nieko nepadaryta atveriant savivaldybes ir valdžios institucijas žmonėms, skaidrinant institucijų veiklą.
Kam tai rūpi? Atrodo, kad niekam.