- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Būtinos reformos skendi miglose

Praėjusią savaitę Europos Komisija paskelbė Europos Sąjungos (ES) valstybių narių, tarp jų ir Lietuvos, ūkio padėties ir reformų vertinimą.

Analizės išvados neturėtų būti malonios Estijai, nes jose pažymima, kad šioje šalyje vis dar dominuoja tradicinė, mokslo pasiekimų nenaudojanti pramonė, o eksporto struktūroje produktų, duodančių mažą pridėtinę vertę, dalis tik didėja. Latvijoje atkreipiamas dėmesys į lėtoką bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, nepalankią investicijų aplinką, darbo jėgos susitraukimą.

Lietuvos vertinimas prieštaringas kaip reta kurios valstybės. Šalies ūkis auga palyginti sparčiai ir 2016 metais siekė 2,2 procento. Jis neprilygsta Lenkijos augimui (2,8 proc.), tačiau gerokai spartesnis nei Estijos (1,1 proc.) ir kitų kaimynių. Jo augimo perspektyva – palanki. Tačiau Lietuva visų pirma – kontrastų šalis. Darbo užmokestis sparčiai auga, bet darbo rinka traukiasi. Gyventojų mažėja, ir jų mažėjimo tempas ateityje tik didės. Pajamų nelygybė didžiulė ir itin sparčiai ėmė didėti nuo 2012 metų, taigi, nuo tada, kai prie valstybės vairo stojo socialdemokratų dominuojama Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Lietuva – šalis, kurioje neįgalieji, pensininkai, vyresnio amžiaus moterys, bedarbiai dažnai negali išbristi iš skurdo. „Antroji Lietuva“ labai ryški kaime. Čia gyventojai gyvena trejais metais trumpiau, jų pajamos trečdaliu mažesnės, labai skiriasi kaimo ir miesto vaikų mokymosi pasiekimų rezultatai.

Gerai žinoma viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvoje negali būti sukurta veiksminga socialinės apsaugos sistema, kodėl visas viešasis sektorius yra pasmerktas vegetuoti: mokestinės pajamos į valstybės iždą sudaro tik 27,7 proc. BVP. ES vidurkis – 40 procentų.

Įvertinus tokią padėtį tampa akivaizdu, kodėl pastaruosius rinkimus laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Politikų pažadų, kad galų gale bus susirūpinta demografijos, socialinės atskirties problemomis, Lietuva laukė kaip išdžiūvusi žemė lietaus.

Seimas jau dirba ilgiau kaip 100 dienų. Vyriausybė beveik parengė savo programos veiksmų planą. Ar jau galima pasakyti, kur link naujoji valdžia ves Lietuvą?

Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad problemos, kurias pasišauta spręsti, yra prieštaringos. Siekis atgaivinti kaimą, provinciją dažnai prieštarauja vadybinio ir ekonominio tikslingumo principui. Šis prieštaravimas slypi daugelyje reformų, apie kurias kalbama. Jau girdėjome diskusijas apie pašto veiklos reformą. Vadinamasis švietimo tinklo optimizavimas visų pirma gali lemti dar vieną smūgį regionams. Galima spėlioti, ar tūkstančiai tarnautojų, miškininkų ir kitų darbuotojų, jei jie bus atleisti, ras naujas darbo vietas, ar taip nebus dar labiau paskatinta emigracija.

Akivaizdu, kad minėtas prieštaravimas atsispindi šiuo metu susiformavusiose valdžios struktūrose. Seimas, kuriame didžiausią įtaką turi LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, įkūnija socialiai jautresnį požiūrį, dėmesį regionams. Vyriausybė, vadovaujama Sauliaus Skvernelio, norėtų griebti jautį už ragų ir skelbiasi nebijanti jokių reformų, vedančių didesnio efektyvumo link.

Akivaizdu, kad valdančioji politinė jėga turi šiuos du flangus, ir jų susidūrimas, rodos, tėra tik laiko klausimas. Bet jeigu tokio susidūrimo pavyks išvengti, kažin ar dėl to bus geriau. Kompromisas reikš dalinius sprendimus, neveiksmingas reformas, atidėliojimą.

Deja, tai jau vyksta. Viena vertus, ministerijos į Kauną nevažiuos, valstybinių vaistinių nebus, alkoholio prekybos monopolis jau nėra svarbus darbotvarkės klausimas. Kita vertus, pašto reforma, kurią parėmė premjeras, atidėta, apie švietimo įstaigų tinklo optimizavimą regionuose kalbama tik puse lūpų. Net nepradėjęs kovos premjeras atsisakė svarbiausio mūšio – ketinimų išplėsti mokesčių bazę, labiau apmokestinti gyventojus, šiuo metu mokančius nepagrįstai mažus mokesčius. Nepakeitus šios padėties, net nežengus žingsnio link minėto ES 40 proc. BVP vidurkio siekiančių mokestinių pajamų, gerovės valstybė Lietuvoje liks tik miražas.

Seimas pastaruoju metu garsėja nebent keistomis iniciatyvomis. Gyventojai iš jo jau nieko nebesitiki, kaip nesitikėjo ir iš buvusių parlamentų – tai rodo menki Seimo ir smunkantys R. Karbauskio reitingai. S. Skvernelio reitingai, priešingai, pašoko iki rekordinių aukštumų. Kol kas tuo džiaugtis nepavyksta, nes tai S. Skvernelio, puikaus komentatoriaus ir žodžio meistro, vertinimas. Ko jis vertas kaip veiklus premjeras, kol kas neaišku. Sunku ką nors nuveikti, kai nesi suformulavęs prioritetų, aiškių tikslų. Vyriausybės prioritetų neišgirdome, kai buvo tvirtinama jos programa. Veiksmų įgyvendinimo planas susideda iš 800 punktų, bet aiškių prioritetų ir šįkart, rodos, neišgirsime.