- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Ar atsisakyti Seimo rinkimų pagal sąrašus?

Lyg iš gausybės rago liejasi pasiūlymai keisti Seimo rinkimų sistemą: Seimą rinkti vien vienmandatėse apygardose. Teigiama, kad tokiu būdu rinkimai taps demokratiškesni. 

 Tačiau ir politologijos teorija, ir politikos praktika paneigia šią nuomonę: galima sakyti, kad renkant parlamento narius tik vienmandatėse apygardose žmonių pasirinkimo galimybės sumažėja, o kartu nukenčia ir demokratija.

Vienas didžiausių politologijos autoritetų Giovanni Sartori įrodo, kad mažoritarinė parlamento rinkimų sistema riboja piliečių atstovavimą, o svarbiausias šios sistemos pateisinimas – valdymo pajėgumo didinimas. Jis padidėja sumažėjus partijų skaičiui.

Artūro Zuoko vadovaujamas judėjimas neseniai rinko parašus, kad būtų panaikinta proporcinė atstovavimo sistema ir įteisinti vien rinkimai apygardose. To siekia ir “Lietuvos sąrašas”, kitos politinės partijos bei judėjimai. Tačiau niekas nekalba apie valdymo pajėgumo didinimą ir išvis nepateikia jokių įrodymų bei argumentų, o tai yra nepateisinama. Išimtis – apžvalgininkas Kęstutis Girnius, kuris neseniai paskelbė straipsnį, raginantį Seimo narius rinkti vien vienmandatėse apygardose. Tad su juo šįsyk ir teks daugiausia diskutuoti.

Visi, kas bent mokykloje nors kartą atsivertė politologijos vadovėlį, žino vadinamąją prancūzų politologo Maurice’o Duverger taisyklę, kartais vadinamą dėsniu: rinkimai vienmandatėse apygardose, arba vadinamoji mažoritarinė parlamento rinkimų sistema, yra linkusi formuoti dvipartinę sistemą. Taip renkant parlamentą valdžioje ilgainiui dažniausiai įsitvirtina dvi, kartais trys partijos. Ar to siekia reformos siūlytojai: palikti Lietuvoje tik konservatorius ir socialdemokratus? Ironizuojant – galima įtarti, kad tokios reformos siūlytojai yra vadinamųjų tradicinių partijų slaptieji agentai. Renkant parlamentą pagal proporcinę sistemą, jame paprastai atsiduria penkių-septynių politinių partijų atstovai, taigi piliečiams šiuo atveju atstovaujama kur kas geriau.

Keista, kad politikai ir apžvalgininkai, siūlantys tokią reformą, teigia, jog mažoritarinė Seimo rinkimų sistema padėtų atnaujinti parlamentą. Tai nėra pagrįstas teiginys. Pažvelkime, pavyzdžiui, į 2008 metų Seimo rinkimų rezultatus. Apygardose išrinkti 29 nauji Seimo nariai, o pagal sąrašą į parlamentą pateko 37 nauji parlamentarai.

Be to, teikiant tokius siūlymus reikėtų matyti visą politinę sistemą ir įvertinti rinkimų tvarką. Kaip žinoma, šiais metais yra uždrausta juridiniams asmenims remti politines partijas. Politinės partijos finansuojamos iš valstybės biudžeto pagal jau esamus laimėjimus. Tokiu atveju itin sunku iškilti naujoms partijoms, kurios mažai pasiekusios ir negali pretenduoti į atitinkamą dotaciją. Įkurta nauja partija niekada nelaimės bent kiek didesnio skaičiaus mandatų. Čia geras pavyzdys praėjusieji rinkimai. Kaip žinoma, net ir tuo metu populiarios bei itin ryškiai prisistačiusios Tautos prisikėlimo partijos vedlys Arūnas Valinskas nesugebėjo laimėti rinkimų vienmandatėje apygardoje. Rinkimuose pagal proporcinę sistemą partijai sekėsi kur kas geriau: gauta 13 mandatų, ir tik trys prisidėjo vienmandatėse apygardose. Draudimas juridiniams asmenims remti partijas kartu su mažoritarine rinkimų sistema lemtų galutinį politinės sistemos sucementavimą.

Rinkimai apygardose sustiprintų ryšius tarp politikų ir rinkėjų. Taip straipsnyje teigia K.Girnius. Abejotinas teiginys, nes G.Sartori, analizuodamas mažoritarinę rinkimų sistemą, pažymi, kad šiuo atveju daugumai apygardos rinkėjų lieka neatstovaujama. Taigi ar tokiu atveju galima kalbėti apie geresnį rinkėjų ryšį su politikais, didesnį demokratiškumą? Sugrįžkime prie tų pačių 2008 metų rinkimų. Per pirmąjį rinkimų ratą vienmandatėse apygardose buvo išrinkti vos 3 Seimo nariai. Visi kiti geriausiai pasirodę apygardose kandidatai vidutiniškai sulaukė vos 20-30 proc. rinkėjų pasitikėjimo (rinkėjų aktyvumas siekė 48,6 proc.). Pagaliau Seimo nariai buvo išrinkti per antrąjį rinkimų ratą, tačiau prie balsadėžių šį kartą atėjo vos 32,4 proc. rinkėjų, ir toli gražu ne visi jie balsavo už tą kandidatą, kurį labiausiai norėtų matyti parlamente. Tuo metu formuojant Seimą pagal proporcinę sistemą partijoms mandatai buvo suteikti įvertinus 79,3 proc. balsų, ir tik apie 20 proc. rinkėjų balsų nuėjo veltui, atiduoti už partijas, neįveikusias 5 proc. barjero. Palyginkime: 20-30 proc. įskaitomų balsų ir 80 procentų. Kieno pusėje geresnis atstovavimas žmonėms?

Absoliučioje daugumoje žemyninės Europos valstybių renkant parlamentą vienaip ar kitaip taikoma proporcinė rinkimų sistema. Tam yra rimtų priežasčių, kurių dalį jau aptarėme. K.Girnius ir minėti politikai teigia, kad Lietuvai ši sistema visiškai netinka. Toks argumentas, kad Lietuva yra iš principo kitokia valstybė nei visos kitos, visada skamba keistai. Laikyti aksioma tai, kad čia galioja kiti politikos dėsniai, yra rizikinga. Šį argumentą reikėtų labai rimtai pagrįsti, o jei to nedaroma, kyla įtarimų, kad toks elgesys neatsakingas arba tiesiog stokojama kompetencijos. K.Girnius, pasisakydamas už proporcinės rinkimų sistemos panaikinimą, įspėja, kad šio pasiūlymo priešininkai rinkėjus, matyt, laiko “runkeliais”. Prasmingiau šį kaltinimą būtų apgręžti. Derėtų priminti, kad net ir sąrašuose įrašyti kandidatai negali būti išrinkti be rinkėjų pirmumo balsų. Raginantieji atsisakyti proporcinės sistemos, matyt, yra įsitikinę, kad Lietuvos žmonės nepajėgūs sąmoningai reitinguoti politikų: daugelio kitų valstybių rinkėjai pajėgia, o Lietuvos žmonėms tai jau pernelyg sudėtinga.

Nepateisinama, kad diskusija dėl Seimo rinkimų sistemos keitimo dažnai nuslysta į atskirų politikų vertinimą: sakoma, vienas ar kitas politikas man nepatinka, todėl reikia keisti rinkimų sistemą. Mat tarp 141 Seimo nario, žvelgiant subjektyviu žvilgsniu, nesunkiai galima rasti pavyzdžių, įrodančių bet kokią taisyklę. K.Girnius nurodo, kokio Seimo nario parlamente neturėtų būti, tai – Gedimino Kirkilo. Tačiau 2008 metais G.Kirkilas sąraše gavo 35 tūkst. pirmumo balsų. Ar tai ne Lietuvos rinkėjų balsai? K.Girnius teigia, kad apygardose išrinkti kandidatai yra kompetentingesni nei sąrašiniai. Tai – nepagrįstas argumentas. Nors ir gausu mokslinės literatūros šiuo klausimu, to dar niekam nepavyko įrodyti. Galiu nelabai abejodamas teigti, kad Seimo nariai Petras Gražulis ir Bronius Bradauskas nėra daug geresni už G.Kirkilą, daug metų nepateikė konstruktyvių pasiūlymų, tačiau vis yra perrenkami į Seimą vienmandatėse apygardose.

K.Girnius įrodinėdamas, kad mažoritarinė sistema geresnė už proporcinę, užsimiršta ir teigia, kad rinkėjai, 2008 metais pasisakę už Tautos prisikėlimo sąrašą, nepakėlė rankos balsuoti už šios partijos atstovus vienmandatėse apygardose. Žinoma, kad buvo ne taip. Visų pirma, trys partijos atstovai buvo išrinkti vienmandatėse apygardose – ir, mano subjektyviu vertinimu, tikrai ne patys iškiliausi, net jei turėsime omenyje tik minėtą sąrašą. Antra, mažai “prisikėlėlių” apygardose buvo išrinkta todėl, kad už juos balsavusių rinkėjų balsai tiesiog pražuvo, kaip ir atsitinka esant mažoritarinei balsavimo sistemai. Pasikartosiu, kad ji turi partijų ribojamąjį poveikį. Tačiau ar tikrai to siekia šios sistemos siūlytojai? Beje, viena mažoritarinės rinkimų sistemos ypatybė yra ta, kad ji neleidžia atskleisti tikrojo partijų ir politikų populiarumo: dalis rinkėjų, nenorėdami prarasti balso, balsuoja ne už labiausiai jiems patinkantį politiką, jei abejoja, ar jis turi šansų laimėti.

Abejotinas K.Girniaus teiginys, kad įvedus mažoritarinę rinkimų sistemą daugiau vietos atsirastų jauniems žmonėms. Ir minėta Lietuvos, ir užsienio statistika rodo priešingas tendencijas. Pavyzdžiui, iš 100 JAV Senato narių 20 šį postą turi daugiau kaip 20 metų, iš jų 8 – daugiau kaip 30 metų. Vienas senatorius šiame poste yra 49 metus, tačiau jis dar ne rekordininkas. Per rinkimus pakeičiama ne daugiau kaip 30 proc. senatorių. Jaunam politikui laimėti rinkimus apygardoje yra nelengva. Žinoma, partijos nepakankamai naudojasi galimybe atsinaujinti, kurią teikia sąrašai, tačiau tai – ne šio straipsnio tema. Verta pažymėti, kad net esant mažoritarinei rinkimų sistemai ne tokie populiarūs partijų lyderiai sugeba prasmukti į parlamentą, nes visada esama vienai ar kitai partijai palankių apygardų, kur pergalė daugmaž garantuota.

G.Sartori pateikia ir rimtą sisteminį pastebėjimą: mažoritarinė sistema gimdo vietininkiškumą. Kiekvienas parlamentaras atstovauja savai apylinkei, tačiau kokiu būdu iš tokio atstovavimo susiklosto visos valstybės interesas? Pažymima, kad JAV nuo vietininkiškumo apsaugo prezidentinė sistema, kai kuriose kitose šalyse – aukšta politinė kultūra. Kitaip mažoritarinės rinkimų sistemos žlunga. Tokia tendencija itin pavojinga visuotinai silpnėjant politinėms partijoms.

Nėra geriausios rinkimų sistemos: kiekviena turi savo pranašumų ir trūkumų. Šioje srityje nesama išbaigtų ir kartą visiems laikams įtvirtintų nepajudinamų taisyklių. Tačiau diskutuojant dėl tokio reikšmingo dalyko kaip rinkimų sistema mažų mažiausiai reikėtų remtis rimtais argumentais.

https://www.draudimas.lt/ [1]