- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Ar turi didėti studentų skaičius?

Šių metų rugsėjo pabaigoje Europos Komisija (EK) pristatė Europos Sąjungos (ES) aukštojo mokslo modernizavimo strategiją. Ja siekiama padidinti Europos valstybių konkurencingumą, sutvirtinti socialinę sanglaudą. Bene svarbiausias šios strategijos elementas – gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičiaus didinimas. Yra apskaičiuota, kad 2020 metais ES net 35-iems proc. darbo vietų reikės aukštojo išsilavinimo, o šiuo metu aukštąjį išsilavinimą turi tik 26 proc. darbuotojų. Todėl studentų skaičius turės sparčiai augti. Beje, jis ir iki šiol augo – vos per 10 metų studentų ES padaugėjo 23 proc. (nors jaunų žmonių kiek sumažėjo), tačiau manoma, kad toks tempas yra nepakankamas. Studentų skaičiaus didėjimą aktyviai remia UNESCO. Šios organizacijos generalinė sekretorė Irina Bokova neseniai pareiškė, jog sėkmingai ekonomikos plėtrai būtina, kad aukštojo mokslo siektų iki 50 proc. jaunimo, o šiuo metu daugelyje pasaulio valstybių jo siekia tik apie 30 procentų.

Tokios yra pasaulinės tendencijos ir tokie yra daugelio valstybių planai. Matyt, atėjo laikas ir Lietuvoje pradėti kalbėti argumentais. Tie verkšlentojai, kurie trimituoja, kad Lietuvoje esą per daug studentų, galų gale turėtų pateikti rimtus motyvus, kodėl Lietuvoje turėtų neveikti bendros Europos ir pasaulio švietimo tendencijos, kodėl Lietuvai nederėtų didinti savojo konkurencingumo prioritetiniu visos Europos būdu – didinant studentų skaičių. Tokių argumentų iki šiol neteko girdėti – vien kalbos, kad universitetai turi būti elitinės institucijos, kad vienas universitetas turi tekti milijonui gyventojų. Beje, skelbdama naująją strategiją EK pateikė duomenis, kad ES, turinčioje pusę milijardo gyventojų, veikia 4000 aukštųjų mokyklų – taigi viena aukštoji mokykla kiek daugiau nei 100 tūkst. gyventojų.

EK, UNESCO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), daugelio kitų organizacijų bei tyrimo centrų pateikta analizė yra iškalbinga. Nors gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pastarąjį dešimtmetį visose valstybėse sparčiai daugėjo, jų atlyginimas augo sparčiau nei neturinčiųjų aukštojo išsilavinimo. Tai liudija, kad tokių kvalifikuotų darbuotojų paklausa vis dar viršija pasiūlą. Kilus pasaulinei finansų krizei išryškėjo aiški tendencija, kad darbo visų pirma neteko darbuotojai, neturintys aukštojo išsilavinimo. Ši tendencija itin ryški Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. 20-64 metų amžiaus grupėje 2010 metais Lietuvoje darbą turėjo 86 proc. gyventojų, baigusių aukštąjį mokslą, ir mažiau kaip 50 proc. – turinčių žemesnį išsilavinimą.

Drąsiai galima teigti, kad valstybės ėmė varžytis, kuri sugebės didesnę dalį jaunų žmonių nukreipti į aukštąsias mokyklas. Jungtines Valstijas, galima sakyti, sukrėtė paskutiniai statistiniai duomenys, atskleidę, kad valstybė prarado pirmaujančias pozicijas pagal jaunimo, siekiančio aukštojo išsilavinimo, dalį. Prezidentas Barackas Obama skubiai pareiškė, kad studentų skaičiaus didinimas bus JAV prioritetas net ir finansų krizės sąlygomis ir kad JAV turi atgauti turėtą poziciją. Australijoje gerokai padidintas aukštajam mokslui skirtas finansavimas, ir į universitetus nemokamai studijuoti priimami visi norintieji, be išimties. Tačiau visoms valstybėms bus sunku varžytis su Pietų Korėja, kur aukštojo mokslo siekia 90 proc. jaunimo. Pagal gyventojų, baigusių aukštąjį mokslą, skaičių Lietuva yra ES vidutiniokė, tačiau gerokai atsilieka nuo tokių valstybių kaip JAV, Japonija ir Kanada, kur jau šiuo metu 40-50 proc. darbo rinkos dalyvių turi aukštąjį išsilavinimą. Įdomu dar ir štai kas: Australijoje ir Skandinavijos šalyse net 20 proc. gyventojų, vyresnių kaip 30 metų, yra nuolatinių studijų studentai.

Spartus studentų skaičiaus didėjimas turi ir kai kurių nenumatytų pasekmių. Pavyzdžiui, net ir Vakarų valstybėse aukštojo mokslo finansavimas auga ne taip sparčiai, kaip studentų skaičius. Pasikeitė ir pats požiūris į aukštąjį mokslą – aukštasis išsilavinimas nebėra elito privilegija. Daugelio valstybių politikai didžiuojasi tuo, kad į aukštąjį mokslą ateina jaunimas iš žemesnių socialinių sluoksnių. Tai yra pats efektyviausias socialinių problemų sprendimo būdas.

Aukštojo mokslo ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad šie spartūs pokyčiai trikdo dalį akademinio pasaulio atstovų, taip pat ir politikų. Tai nenuostabu – vos prieš dešimtį metų ši sritis atrodė visai kitaip. Galima suprasti piktinimąsi atsirandančiais privataus verslo metodų elementais universitetų vadyboje, daug kur smunkančia aukštojo mokslo kokybe arba, tiksliau kalbant, jos persiorientavimu nuo mąstymo ir filosofinio pažinimo pagrindus suteikiančio išsilavinimo į rinkos poreikius. Tačiau vieno iš stambiausių Europoje OECD CERI, Švietimo tyrimų ir inovacijų centro, vadovas Dirkas van Damme’as teigia, kad priešintis šiems pokyčiams, taip pat ir studentų skaičiaus didėjimui, būtų didžiausia klaida. Juk šią tendenciją nulėmė ne kokie įnoriai ar kaprizai, o žinių visuomenės raida, giluminiai pasikeitimai, kurie ir suformavo visiškai naujus reikalavimus universitetams.

Universitetų reitingavimai – to paties proceso, nulemto globalizacijos ir universitetų konkurencijos, padidėjusio dėmesio aukštajam mokslui, dalis. Tačiau šių metų pavasarį Europos universitetų asociacijai išreiškus gana kritišką oficialią poziciją reitingavimo sistemų atžvilgiu, susižavėjimas reitingais, kurį galima laikyti tam tikra manija, apsėdimu, ima slūgti. Didėja supratimas, kad universitetai svarbūs tiek, kiek tarnauja savoms bendruomenėms, savoms valstybėms. Brazilija ar Pietų Korėja negali pasigirti pasaulinės klasės universitetais, tačiau vystosi itin sparčiai. Nėra abejonės, kad daugėjant išsilavinusių žmonių, didėjant investicijoms į aukštąjį mokslą, gerės ir universitetų kokybė. Kita vertus, bendros tendencijos nepaneigia išimčių: greta vienas kito gali egzistuoti universitetai, turintys skirtingas misijas. Nuo to valstybė ir visuomenė taps tik dar turtingesnės.