- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Ar saldų kerštą pakeis skaidrūs sprendimai?

Konservatoriai ir jų dominuojama Vyriausybė apsisprendė išardyti santuoką, pavadintą „Leo LT“, nes ji mezaliansinė, be to, „nesutapo charakteriai“. Paraginti išrinktosios prezidentės, teisininkai dirba naktimis, kurdami pagrindimą ir sąlygas saldžiam kerštui. Bus ieškoma naujo jaunikio, galbūt svečiuose kraštuose. Tačiau akivaizdu viena: per daugiau nei metus išsvajotosios Visagino atominės elektrinės (AE) statybos parengiamieji darbai beveik nepajudėjo. Vis nesibaigia valdžios dvejonės, bergždžias stumdymasis. Ar dar galime tvirtinti, kad Lietuva tikrai yra pažangi XXI amžiaus valstybė, kuri galėtų išspręsti organizacines, administracines, finansines bei technines problemas, susijusias su tokio gigantiško ir sudėtingo objekto statyba?

Birželio 3 dieną Sąjūdžiui sukako 21 metai. Per šį laiką padarėme įspūdingą šuolį, tapome neatskiriama Europos dalimi. Vis dėlto pastaruoju metu Lietuvos pažanga sulėtėjo, kai kur ir įstrigo, nes tolesniems žingsniams būtinas naujas pagrindas, susijęs jau ne su kiekybiniu, o kokybiniu augimu.

„Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projektas atnešė daugiau kartaus nusivylimo nei pozityvių emocijų ir pasididžiavimo. Esame vienintelė Europos valstybė, neturinti padoraus stadiono. Į Valdovų rūmų atidarymą pakvietėme keturis monarchus, tačiau rūmų statybos sustabdytos. Bankrutavo nacionalinės oro linijos. Atsiliekame mokslo, inovacijų srityse, o menas, didžiausia tautos vertybė, neranda vietos valstybės sąrangoje.

Procesai, vykstantys valstybės mastu, nebūna atsitiktiniai. Kalbėdami apie atominę energetiką ir Ignalinos AE uždarymą, prisiminkime 1993 metus, kai iš elektrinės buvo pavogta 300 kg sverianti branduolinio kuro kasetė. Įsivaizduokime vagis, naktį AE baseine graibančius kasetę, ją iškeliančius, pakraunančius į sunkvežimį ir išvežančius pro vartus. Paskui miške laužtuvais ją ardančius, nors spinduliuotė stipri, pavojinga sveikatai ir net gyvybei. Ir visa tai organizuoja apsaugos darbuotojas, saugantis objektą, kuris nelaimės atveju galėtų nusiaubti pusę Europos! Beje, nusikaltimas po ketverių metų buvo išaiškintas, tačiau 200 kg radioaktyvių medžiagų nerasta iki šiol. Kaip buvo galima tikėtis, kad po tokios istorijos Europos Sąjunga (ES) leis šią elektrinę neribotai eksploatuoti?! Politinis korektiškumas neleido to pabrėžti, tačiau ES, priimdama atitinkamą sprendimą, turėjo omenyje ir žmogiškąjį faktorių, susijusį su elektrinės vadyba.

Tenka apgailestauti, kad sprendimas statyti AE buvo priimtas neapsvarsčius realių galimybių apsirūpinti energija panaudojant alternatyvius šaltinius. Iš karto pasirinktas labai ambicingas, net gigantomanija atsiduodantis naujos AE statybos projektas. Tačiau, žinoma, jei toks projektas būtų įgyvendintas, Lietuva užsitikrintų energetinę nepriklausomybę, taptų keturių valstybių grupės energetikos lydere, įgytų didesnio politinio svorio ir patvirtintų savo puikią kompetenciją vadybos bei technologijos srityse, giliai užmarštin nustumdama branduolinės kasetės ardymo miške istoriją.

Savas jaunikis šioje projekto santuokoje pasirodė nemielas. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad ieškomas užjūrio princas atvyks vien apsikrovęs dovanomis ir be jokių kaprizų. Projektas kainuos mažiausiai 20 mlrd. litų. Kad šie pinigai būtų investuoti skaidriai ir gaunant didžiausią naudą, politinė korupcija šalyje turi būti maža, o administraciniai gebėjimai pakankamai dideli. Viskas turi būti atliekama nepriekaištingai, nes rizikuojame ne tik reputacija ir finansais, bet ir savo, taip pat ir viso plataus regiono saugumu. Beje, papildomos atominės elektrinės saugumo priemonės kainuoja brangiai, tačiau juntamas didžiulis pasiryžimas tiekti kuo pigesnę elektros energiją, o tai galima pasiekti tik mažinant investicijas į jėgainės statybą, taip pat ir į saugumo užtikrinimą. Kol kas sunku pasakyti, kaip bus išspręsta ši dilema.

Pirmoji prielaida tolesnei kokybinei Lietuvos pažangai yra demokratinio sprendimų priėmimo mechanizmo sukūrimas. Strateginiai valstybės sprendimai turi būti priimami juos gerai apsvarsčius, su jais išsamiai supažindinus visuomenę bei gavus visapusišką jos, taip pat ir svarbiausių politinių jėgų pritarimą. Paskui jie turi būti įgyvendinami net tada, kai keičiasi vyriausybės, į valdžią ateina nauji politikai. Jei nesame pasirengę skaidriai ir demokratiškai priimti sprendimų, atominės elektrinės mums pastatyti nelemta.