Susidorojimas su protesto demonstracija ir kandidatų į prezidentus kraujo praliejimas bei suėmimas dar kartą atskleidė tikrąjį Baltarusijos režimo veidą. Tačiau akivaizdu, kad, nepaisant brutalaus Baltarusijos diktatoriaus elgesio, jis ir toliau turės šalininkų Lietuvoje. Dalis Lietuvos gyventojų žavisi diktatorišku Aleksandro Lukašenkos valdymo stiliumi ir trokštų panašios tvarkos Lietuvoje.
Ar tai žmonės, bijantys laisvės? Kad laisvė daugeliui tampa našta, dar 1942 metais aprašė Erichas Frommas savo knygoje “Laisvės baimė”. Galbūt tai žmonės, nesuprantantys demokratijos mechanizmo, nemokantys pasinaudoti turimomis galimybėmis? Šiaip ar taip, “Pew research center” atlikus visuomenės nuomonės apklausas paaiškėjo, kad 1991 metais 75 proc. Lietuvos gyventojų pasisakė už perėjimą į demokratinę sistemą, o 2009 metais šį pokytį rėmė tik 55 proc. gyventojų.
Vis dėlto žmonės, besiilgintys tvirtos rankos, ko gero, nėra kokie nors piktavaliai demokratinių Vakarų vertybių priešai. Paprasčiausiai demokratija tėra abstrakti sąvoka, kuri jiems siejasi su daugeliu negerovių. Pastarieji dvidešimt metų nebuvo tie, kurie kiekvienam piliečiui būtų laidavę stabilų, viltingą, pasiturimą gyvenimą. Žvelgiant valstybės mastu pertvarkas galima laikyti sparčiomis, įspūdingomis. Tačiau daugelį žmonių jos užklupo nepasiruošusius ir tiesiog sugniuždė. Tai, ką jie mato ir jaučia, yra skurdas, neteisybė, neviltis. Kai žmogus yra tokios būsenos, su juo kalbėti apie demokratijos vertybes nelabai yra prasmės.
Kokie galėtų būti baltarusiško režimo šalininkų argumentai? Lietuva daugelyje sričių yra kur kas labiau pažengusi nei Baltarusija. Tai liudija net ir oficialioji statistika, nors Baltarusijos duomenys, kaip būdinga panašioms valstybėms, gali būti pagražinti. Nustatant Jungtinių Tautų 2010 metų žmogaus išsivystymo indeksą Lietuva pasaulyje užėmė 44, Baltarusija – 61 vietą. Pasaulio banko 2009 metų duomenimis, pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui Lietuva – 40, Baltarusija 58 vietoje. Baltarusija yra valstybė, nuskendusi korupcijos liūne, – pagal 2010 metų “Transparency International” korupcijos suvokimo indeksą ji yra 127, Lietuva – 46 vietoje. Žinoma, dar būtina įvertinti ir Baltarusijoje vykdomą opozicijos persekiojimą, apverktiną laisvo žodžio padėtį, kurios neatspindi pateikiami skaičiai. Netiesa ir tai, kad Baltarusija yra kraštas, iš kurio gyventojai neemigruoja. Rusijoje dirba daugiau kaip 900 tūkst. baltarusių. Vis dėlto ne paslaptis, kad daugelis baltarusių palaiko šalies diktatorių A.Lukašenką.
E.Frommas minėtoje knygoje kalbėjo, kad diktatoriškų režimų patrauklumo paslaptis yra ta, jog daugeliui žmonių būdingas poreikis justi saugumą ir turėti pasididžiavimo jausmą. Būtent šie jausmai yra paminti Lietuvoje vykstant audringoms pastarųjų dviejų dešimtmečių permainoms. Matyt, tiesa, kad monolitinė Baltarusijos režimo propaganda, perėmusi sovietinių laikų metodus, sugebėjo paveikti dalį gyventojų ir įtikinti piešiamų šviesių paveikslėlių tikrumu. Tai žmonėms suteikia viltį ir pasitikėjimą. Lietuvoje žmonės dūsta nuo negatyvios informacijos. Kai lazda perlenkiama, net pramoginėse laidose tesugebant eksploatuoti vien juodulius ir skaudulius, tai turi ir negatyvių pasekmių.
Žinoma, suversti viską vien žiniasklaidai nebūtų teisinga. Kaip jau straipsnyje minėta, Lietuvoje yra itin opi skurdo problema. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis neseniai atkreipė dėmesį į faktą, kuriuo iš pradžių net sunku patikėti: 2003-2008 metais, Lietuvos ekonomikai sparčiai augant, materialinių nepriteklių turinčių žmonių padaugėjo nuo 17 iki 27 procentų. Šie skaičiai atskleidžia mūsų šalies raidos išvirkščiąją pusę. Buvo galima laukti, kad ilgainiui plėšrų pradinio kapitalo kaupimo laikotarpį pakeis civilizuotesnė raida, kurianti darnią visuomenę, o sutelktas kapitalas, išjudinęs ekonomiką, sudarys gerovės sąlygas didesniam skaičiui žmonių. To neįvyko. Merdi ne tik provincijos miesteliai, bet ir ištisi regionai, didėja socialinė atskirtis, nepriteklius patiria net ir dirbantys, bet mažą atlyginimą gaunantys žmonės. Didėja skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių pajamų. Tai pakerta pasitikėjimą tarp žmonių, tikėjimą pačia valstybe. Beje, Baltarusijoje žmonių pajamos pasiskirsčiusios tolygiau nei Lietuvoje.
Lietuvą draskantys prieštaravimai yra pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos neoliberalios politikos pasekmė. Laisvosios rinkos šūkiais tapo patogu manipuliuoti stipresniesiems ir stambesniesiems: lygių sąlygų skraistė leidžia jiems siekti dar daugiau privilegijų. Teisingumas pakeičiamas formalia teise, kuri taip pat pajungiama turintiems galią. Augantis BVP lyg ir yra tai, kuo galėtume girtis, tačiau jei daugelio žmonių gerovė smunka – anoks čia laimėjimas.
Žinoma, didesnis socialinis teisingumas nereiškia vien didesnių socialinių išmokų. Šiuolaikinės valstybės turi daugybę darnesnės visuomenės skatinimo mechanizmų. Negalima kalbėti apie ekonomikos pažangą, jei išlieka aukštas nedarbo lygis. O ar pastaruoju metu girdėjote ką nors kalbant apie regioninę politiką, kryptingą vidurinės klasės formavimą?
Norėtųsi, kad šio straipsnio pavadinimas būtų viso labo retorinis klausimas, tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvai nekeičiant savo socialinio ir ekonominio modelio galime sulaukti ir nepageidaujamų politinių pasekmių.