Vasario 10 dieną Rusijos šiuolaikinės penkiakovės prezidentas Viačeslavas Aminovas neatskrido, kaip buvo žadėjęs ir skelbęs, į Vilnių tartis, kad talentingai penkiakovininkei Donatai Rimšaitei būtų leista tapti Rusijos rinktinės nare. Tuo metu, kai rašiau šias eilutes, apie neįvykusį vizitą nepavyko rasti nė žodžio nei Lietuvos, nei Rusijos interneto svetainėse.
Kad vizitas neįvyko – nenuostabu. Keisčiau tai, kad jis išvis buvo planuojamas: V.Aminovas, tiesą sakant, neturi dėl ko derėtis su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentu Artūru Poviliūnu. Rusija laiku nesikreipė į Tarptautinę šiuolaikinės penkiakovės federaciją, kad D.Rimšaitei būtų leista atstovauti Rusijai tarptautinėse varžybose 2011 metais, tad sportininkė to negalės daryti visus šiuos metus. Prašyti Lietuvos, kad ji leistų D.Rimšaitei atstovauti Rusijai 2012 metų Londono olimpiadoje, kol kas nėra jokio pagrindo: juk sportininkė net neturi Rusijos pilietybės.
Rusijoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus tai šaliai. Kadangi D.Rimšaitė Rusijai neturi nei ypatingų, nei išvis jokių nuopelnų, tikriausiai teks imtis kito būdo – vedybų, šiuo atveju fiktyvių vedybų su Rusijos piliečiu. Jei taptų piliete, D.Rimšaitė galėtų atstovauti Rusijai Europos ir pasaulio čempionatuose bei planetos taurės varžybose, bet vis vien negalėtų Rusijos rinktinės sudėtyje vykti į Londono olimpiadą – nebent Lietuva su tuo sutiktų. Tikėkimės, tai neįvyks. Pagal olimpinę chartiją, priėmus kitos šalies pilietybę naujajai valstybei olimpiadoje galima atstovauti po trejų metų.
Taigi D.Rimšaitė galėtų įgyti teisę atstovauti Rusijai 2012-aisiais, olimpinio sezono metu, tačiau olimpiadoje ji dalyvauti negalės. Gali susiklostyti keista padėtis: Rusijai nebus naudinga ir palanku siųsti į tarptautines varžybas sportininkę, kuri nedalyvaus olimpiadoje, nes juk visos varžybos 2012 metais vertinamos ne kaip kitaip, o tik kaip pasirengimas svarbiausiam startui. D.Rimšaitė užimtų kažkurios kitos sportininkės vietą ir neleistų vienai iš Rusijos rinktinės kandidačių “apsišaudyti” prieš olimpiadą. Gali būti, kad perbėgusiai atletei nesiruošiant startuoti olimpiadoje sumažės ir jai skiriamas Rusijos sporto funkcionierių dėmesys.
Padėtis tikrai keista, sunkiai paaiškinama. Talentinga sportininkė tapo sporto funkcionierių manipuliacijų auka ir galbūt taip ir negalės atskleisti savo galimybių. Rusijos sporto vadovų akibrokštas stebina. Matyt, viliojant sportininkę vis dėlto svarbiausias tikslas buvo olimpiada, o atsainiai sukurptame plane aukšti sporto pareigūnai lyg niekur nieko planavo ir fiktyvias sportininkės vedybas, ir durų atidarinėjimą kojomis Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete.
Panašu į desperatiškas pastangas. Rusija mėgina atkurti įtakingos ir stiprios valstybės statusą, ir sportui čia tenka ne paskutinis vaidmuo. Lygiuodamasi į aukštus sovietinių laikų standartus, kai per olimpiadas buvo susikraunamas didžiulis kraitis medalių, Rusija pila pinigus į didįjį sportą. Puikus valstybės laimėjimas yra įgyta teisė organizuoti žiemos olimpiadą ir pasaulio futbolo čempionatą. Tačiau rimtai susirūpinta, kad gali pristigti svarbiausio akcento – pergalių. Rusijos vadovus išgąsdino tragiškas šalies sportininkų pasirodymas 2010 metų Vankuverio žiemos olimpiadoje. Bendroje neoficialioje rinktinių įskaitoje Rusija užėmė vos 11 vietą. Po tokios nesėkmės su trenksmu iš posto išlėkė Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Leonidas Tiagačiovas. Suprantama, kad dabar gyvenama viena mintimi – medaliai turi būti bet kokia kaina.
Pačios D.Rimšaitės argumentai, kodėl ji perbėgo į Rusiją, neįtikina. Esą Lietuvoje trūksta penkiakovės specialistų, sunku tobulėti. Tačiau Lietuvos penkiakovininkių – ir ne tik pačios D.Rimšaitės – laimėjimai daug didesni nei Rusijos sportininkių. Galų gale sportininkė, taip pasielgdama, pati suprato, kad olimpiadoje dalyvauti greičiausiai negalės, todėl tobulėjimas vargu ar buvo svarbiausias jos motyvas. Žmogiškai sunku suprasti, kad taip galima pasielgti su treneriais, nuoširdžiu darbu padėjusiais jai siekti aukštumų. Treneris Jurijus Moskvičiovas išvyko į Vokietiją nupirkti jai pistoleto ir fechtavimosi aprangos, o grįžęs sportininkės jau neberado.
Kita vertus, nors dabar aiškėja, kad D.Rimšaitei buvo sudarytos kiek geresnės sąlygos nei kitiems sportininkams, šis įvykis privertė atkreipti dėmesį į aukšto meistriškumo sportininkų padėtį. Viską suversti vien D.Rimšaitės kaprizams būtų neteisinga. Antai jos komandos draugas jaunas talentingas penkiakovininkas Justinas Kinderis, paklaustas, ar pasitaikius galimybei pasielgtų kaip D.Rimšaitė, atsakė: “Kad ir kokios mano mintys būtų, negaliu apie tai kalbėti, nes galima susilaukti sankcijų.” Kitaip sakant, sportininkas nėra patenkintas sudaromomis sąlygomis, bet tiesiog dar negavo gero pasiūlymo.
Sunkmetis ar ne sunkmetis, valstybei būtina apsispręsti, ar Lietuvai reikia olimpinių pergalių. Aukšto meistriškumo sportininkų nėra tiek daug, kad jais būtų neįmanoma pasirūpinti. LTOK jau paskelbė, kad planuojama didinti sportininkų stipendijas, paramą. Tačiau įvertinus, kiek sportininkai aukoja rezultatų labui, tai atrodo nepakankama. Valstybė netgi neapdraudžia sportininkų sveikatos, o tai skamba tiesiog kaip nesusipratimas.