Kai buvau šešerių metų, mane pradėjo persekioti mirties baimė. Sulaukus dešimties, ji itin sustiprėjo. Bijojau ne peilio ir ne ligoninės lovos. Ne, tiesiog negalėjau aprėpti ir priimti suvokimo, kad išnyksiu – tegul negreit, kažkada, vieną dieną. Galaktikų šaltis įsismelkė į mane ir imdavo purtyti vos kiek neatsargiai pasisukus mintims. Patekau ne į košmarų, o į absoliutaus, neįveikiamo, neatšaukiamo blaivumo, tikros, neišmatuojamai žiaurios realybės nelaisvę. Ypač tai sustiprėdavo vakarais – negalėdavau ir galvos ant pagalvės padėti.
Padėtis buvo tokia sunki, kad visas drebėdamas pasakiau apie tai tėvams, kurie nieko apie mane nenutuokė ir, esant normalioms aplinkybėms, neturėjo nutuokti. „Nėra ko jaudintis, – prabilo tėtis. – Kažkada, jaunystėje, ir aš kai ko bijojau – tai yra, bijojau nuplikti. O dabar net jei nuplikčiau – man tas pats.”
Šis pavyzdys rodo, kad skirtingoms kartoms retkarčiais būna sunku susikalbėti.