balandžio 27, 2017

Spausdinti Spausdinti

Žmonės, o ne medžiai

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Pasitinkant valstybės šimtmetį ore tvyro klausimai dėl valstybės ir tautos ateities.

Europos Komisijos ir Lietuvos mokslininkų jėgomis diagnozė nustatyta. Didžiausia problema – netolygus socialinis išsivystymas, turtinė nelygybė. Nesubalansuota mokesčių sistema lemia menką valstybės biudžetą ir atitinkamai daro valstybę neįgalią spręsti aktualių problemų. Mokytojai, medikai, dėstytojai, kultūros žmonės, tai yra tų profesijų atstovai, kurie turėtų sudaryti vidurinę klasę, uždirba pernelyg mažai, vertinant pagal bet kokius standartus, todėl valstybė neturi stuburo. Neverta net kalbėti apie socialinę politiką ir kitų sričių finansavimą.

Valdančiųjų programa miglota, o daugelis jų pasiūlymų prieštaringi, tačiau yra vienas jų veiksmas, už kurį vertėtų pagirti. Tai – Trišalės tarybos veiklos atgaivinimas. Trišalis socialinis dialogas – daugelyje demokratinių valstybių išplėtota praktika. Atitinkamose trišalėse institucijose darbdaviai ir profsąjungos, dalyvaujant valdžios atstovams, derina interesus priimdami sprendimus. Idealiu atveju vyriausybė atlieka tik moderatorės vaidmenį, įteisindama sprendimus, dėl kurių sutaria darbdaviai ir darbuotojai.

Trišalė taryba Lietuvoje prarado savo vaidmenį 2009 metais. Toks buvo Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės sprendimas, kaip pretekstą pasitelkiant finansų krizę. Socialinį dialogą pakeitė vadinamasis nacionalinis susitarimas, kuris labiau priminė personalinį galingųjų susitarimą, paskelbtą nelabai skaidriomis aplinkybėmis. Vėliau vyriausybėms neprireikė net ir šio figos lapelio.

Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, sustabdžiusi Darbo kodekso įsigaliojimą, atidavė jį svarstyti Trišalei tarybai. Dėl nemažos dalies klausimų darbdaviams ir profsąjungoms pavyko sutarti, nors svarstant kai kuriuos kitus punktus prieštaravimų suderinti nepavyko. Vyriausybė siūlo Seimui tvirtinti kodeksą su šiais padarytais pakeitimais. Tokiam kodekso variantui pritaria ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovai Seime siūlo žengti dar vieną žingsnį – pasirašyti trišalį susitarimą, kuriuo darbdaviai įsipareigotų didinti atlyginimus ir prisiimti kitus socialinius įsipareigojimus. Paskelbta, kad atitinkamos derybos jau vyksta ir yra padėtas atitinkamo susitarimo pagrindas. Asocijuotos verslo struktūros palankiai sutiko tokio susitarimo galimybę, tačiau skeptiškai jį įvertino šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ir pabrėžė, kad toks susitarimas nebus teisiškai įpareigojantis.

 Tačiau būtent geros valios susitarimas, nors teisiškai ir neįpareigojantis, gali lemti prošvaistę šalies gyvenime. Gerai, jog prezidentė tiki įstatymų galia, tačiau įstatymų silpnybė ta, kad jie dažnai tiesiog neveikia, gali būti įvairiai traktuojami ir apeinami, be to, neaprėpia gyvenimo įvairovės. Jie net ir negali priversti privataus sektoriaus didinti atlyginimų.

Tokie susitarimai – bene vienintelė viltis siekiant pažangos. Darbdaviai taip pat turėtų būti jais suinteresuoti, nes tik tai gali garantuoti verslo perspektyvas Lietuvoje. Dėl darbo jėgos trūkumo bei rinkos susitraukimo ir verslas greitai gali susidurti su egzistenciniais klausimais. Todėl susitarimo pasirašymas – jau ne geros valios ar socialinio jautrumo klausimas, o tiesiog įsakmi būtinybė.

Turi būti skatinama nuostata, kad atsakomybę už šalį turi prisiimti visi piliečiai, pradedant, žinoma, galingaisiais. Valstybė turi parodyti, kad ji remia tokias pastangas, nubrėžti gaires, kaip atskiros socialinės grupės gali prisidėti prie valstybės stiprinimo, ir pademonstruoti, kokius pokyčius nulems bendra veikla.

Turi būti skatinama nuostata, kad atsakomybę už šalį turi prisiimti visi piliečiai, pradedant, žinoma, galingaisiais.

Piliečiai pradeda suvokti pilietinių iniciatyvų svarbą. Visuomenei, kuri kenčia dėl susiskaldymo, įtarumo ir nepasitikėjimo, svarbios visos idėjos, vedančios didesnės santarvės link.

Deja, minėto dialogo atgaivinimas – tik viena šios Vyriausybės veiklos dalis. Mat kitas reformas pasišauta vykdyti iš jėgos pozicijų. Visų pirma į akis krinta būdas, kuriuo vykdoma urėdijų reforma. Net nevertinant visų kitų aplinkybių galima konstatuoti paprastą vadybinę tiesą – sėkmingos reformos nepavyks įgyvendinti, jei reformuojamieji su ja nesutiks ir įnirtingai priešinsis. Juk reformos esmė – ne medžiai, o žmonės. Sunku sutikti su mintimi, kad visi be išimties miškininkai yra korumpuoti. Taip tiesiog negali būti. Itin blogai, kai skambūs pareiškimai daromi mėginant pridengti argumentų stygių.

Urėdijos – korupcijos simbolis, teigia prezidentė. Kaip toks teiginys atrodo paprastų miškininkų akimis? Tai panašu į etikečių klijavimą ir patyčias, prieš kurias lyg ir pasisako prezidentė. Reformas pasišauta vykdyti prieš tai suniekinus sistemą, palaužiant reformuojamojo pasipriešinimą. Bet kokią atmosferą tai sukuria visuomenėje? Žmogaus studijų centro duomenimis, nuo 2008 metų žmonių, kurie jaučiasi reikalingi Lietuvoje, sumažėjo nuo 62 iki 42 procentų. Kaip minėtas prezidentės pareiškimas paveikė žmonių, kurie jaučiasi reikalingi, skaičių? O juk šis procentas yra vienas esminių veiksnių, lemiančių emigracijos mastą.

Nepavydėtina perspektyva, jei reformos bus vykdomos tokiu būdu – juodinant sistemą, suniekinant ir palaužiant „priešininką“. Liūdna, jei taip nutiktų reformuojant švietimą ir kitas sritis, nes nieko gera tai neduos. O tokių požymių, deja, esama.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)