lapkričio 22, 2013

Spausdinti Spausdinti

Žiniasklaida neturi būti akla

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis :

Ne vie­nas apž­val­gi­nin­kas pa­sta­ruo­ju me­tu kal­bė­jo apie ne­adek­va­čią tei­sė­sau­gos struk­tū­rų reak­ci­ją ti­riant slap­tos pa­žy­mos nu­te­ki­ni­mo is­to­ri­ją. Iš tie­sų su­duo­tas smū­gis vals­ty­bės re­pu­ta­ci­jai. Is­to­ri­ja tu­ri po­li­ti­nį pa­mu­ša­lą, su­kė­lė daug ri­bu­lių, ir dar ne­aiš­ku, kaip vis­kas iš­si­ru­tu­lios. Gai­la, kad nu­ken­tė­jo BNS žur­na­lis­tės.

Pa­na­šios min­tys bu­vo dės­to­mos ne kar­tą, ta­čiau dau­ge­ly­je ko­men­ta­rų pa­si­ge­dau vie­no es­mi­nio da­ly­ko – žur­na­lis­tų at­sa­ko­my­bės iš­ryš­ki­ni­mo. Ži­no­ma, tei­sė ne­atsk­leis­ti in­for­ma­ci­jos šal­ti­nio, iš­sky­rus kai ku­riuos iš­im­ti­nius at­ve­jus, yra svar­bus žur­na­lis­tų veik­los pri­nci­pas. Ta­čiau su­ti­ki­me, kad tai ži­niask­lai­dos ne­tu­ri iš­lais­vin­ti nuo at­sa­ko­my­bės sa­vo vals­ty­bei ir žur­na­lis­ti­nės eti­kos lai­ky­mo­si. Da­bar dau­gy­be bal­sų pie­šia­mas idea­lus mo­de­lis, kaip esą tu­ri funk­cio­nuo­ti ži­niask­lai­da: vie­na svar­biau­sių jos funk­ci­jų tu­rin­ti bū­ti slap­tos in­for­ma­ci­jos rin­ki­mas ir ne­del­sia­mas pub­li­ka­vi­mas. At­ro­dy­tų, kad to­kiu bū­du ži­niask­lai­da tu­rė­tų dau­giau dirb­ti už­sie­nio slap­to­sioms tar­ny­boms nei sa­vo vals­ty­bei.

LRT apž­val­gi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Sa­vu­ky­nas apie žur­na­lis­tus tei­gia: „Ne jų bė­da, kad kaž­kas pa­ki­šo jiems slap­tą in­for­ma­ci­ją.“ Įdo­mu – ne­jau­gi žur­na­lis­tai iš­ties tu­rė­tų bū­ti ne­mąs­tan­čios bū­ty­bės, ne­si­va­do­vau­jan­čios jo­kio­mis ver­ty­bė­mis, kad it au­to­ma­tai skelb­tų vis­ką, kas jiems pa­ki­ša­ma? Do­vy­das Pa­nce­ro­vas iš „Lie­tu­vos ry­to“ pik­ti­na­si STT veiks­mais ir gi­na žur­na­lis­tus, bet kar­tu pa­žy­mi: svar­bius pos­tus uži­man­tys po­li­ti­kai pa­si­nau­do­jo in­for­ma­ci­ja, kad pa­siek­tų sa­vo vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos tiks­lų. Bet juk į šią si­tua­ci­ją žvel­giant for­ma­liai ga­li­ma pa­ma­ty­ti vi­sai ki­tą as­pek­tą. Po­li­ti­kai tam ir yra po­li­ti­kai, kad siek­tų sa­vo tiks­lų, o tie­sio­gi­nė at­sa­ko­my­bė už tai, jog ma­ni­pu­liuo­ja­ma vi­suo­me­nės nuo­mo­ne, ten­ka ne­įž­val­giems, ak­lai po­li­ti­kų in­tri­goms pa­si­duo­dan­tiems žur­na­lis­tams. Ra­mū­nas Bog­da­nas por­ta­le „Del­fi“ ra­šo: „Pro­ku­ra­tū­ros ir tei­sė­jo pa­lai­min­ta STT veik­la prieš spau­dos at­sto­vus pa­na­ši į pa­te­fo­no pur­ty­mą, kad jis gro­ja ne­tin­ka­mą mu­zi­ką. Leis­ki­te pa­klaus­ti, agen­tai slap­tie­ji: gal ver­čiau ieš­ko­ti tarp tų, ku­rie plokš­te­lę už­dė­jo? (…) Šian­dien Lie­tu­vos ži­niask­lai­da yra ne pa­klus­nus gro­tu­vas, o sar­gi­nis de­mo­kra­ti­jos šuo.“ Ci­ta­to­je pie­šia­mi du skir­tin­gi vaiz­dai – ži­niask­lai­dos kaip pa­te­fo­no (ši nie­kuo ne­at­sa­kin­ga už gro­ja­mos plokš­te­lės me­lo­di­ją) ir ži­niask­lai­dos kaip sar­gi­nio de­mo­kra­ti­jos šuns. Emo­cin­gam ko­men­ta­ro au­to­riui at­ro­do, kad šios ži­niask­lai­dos mi­si­jos su­tam­pa, ta­čiau iš ti­krų­jų tarp jų – pra­ra­ja.

Ti­kra tie­sa, kad sau­go­ti slap­tą in­for­ma­ci­ją yra ati­tin­ka­mų tar­ny­bų prie­der­mė. Ta­čiau ar žur­na­lis­tas, ga­vęs slap­tą in­for­ma­ci­ją, bū­ti­nai tu­ri ją skelb­ti? Taip teig­ti yra ne­su­sip­ra­ti­mas. Eti­kos pri­nci­pų be­si­lai­kan­tis žur­na­lis­tas ne­si­leis ma­ni­pu­liuo­ja­mas ir skelbs tik to­kią in­for­ma­ci­ją, ku­ri pa­si­tar­nau­ja vie­ša­jam in­te­re­sui. Ir šis pa­tiks­li­ni­mas yra es­mi­nis.

Vie­nos ar ki­tos slap­tos in­for­ma­ci­jos nu­te­ki­ni­mas vals­ty­bei ir vi­suo­me­nei ne­re­tai duo­da ne nau­dos, o tik ža­lą. Dis­kre­di­tuo­ja­ma vals­ty­bė, jos ins­ti­tu­ci­jos, tie par­ei­gū­nai, ku­rie rin­ko in­for­ma­ci­ją ir pa­tei­kė ją ša­lies va­do­vams, po­li­ti­kams kaip slap­tą pa­žy­mą. Ke­lia­mas pa­vo­jus slap­tų­jų tar­ny­bų in­for­ma­ci­jos šal­ti­niams, ir jei­gu in­for­ma­ci­jos nu­te­kė­ji­mo pra­kti­ka virs sis­te­ma, vals­ty­bės in­te­re­sams svar­bios in­for­ma­ci­jos su­rin­ki­mas ga­li tap­ti ne­įma­no­mas. Po­li­ti­kai, nu­te­kin­da­mi slap­tą in­for­ma­ci­ją, to­kiu bū­du daž­niau­siai sie­kia sa­vo siau­rų po­li­ti­nių tiks­lų. Tad ko­dėl to­kiu at­ve­ju žur­na­lis­tą, ku­ris pa­slau­giai pa­si­tar­na­vo po­li­ti­kams kaip ati­tin­ka­mas įran­kis, rei­kė­tų kel­ti ant pje­des­ta­lo?

Žur­na­lis­tų veik­los eti­kos tai­syk­lių abė­cė­lė žur­na­lis­to „mai­ti­ni­mą“ in­for­ma­ci­ja, ypač slap­ta in­for­ma­ci­ja, pri­ly­gi­na žur­na­lis­to pa­pir­ki­mui. Taip, pa­pirk­ti ga­li­ma ne tik pi­ni­gais. Pa­skel­bęs to­kią in­for­ma­ci­ją žur­na­lis­tas ne tik pa­si­tar­nau­ja siau­riems po­li­ti­ko tiks­lams. Teik­da­mas iš­skir­ti­nę in­for­ma­ci­ją vie­nam žur­na­lis­tui po­li­ti­kas pa­teiks tik sau nau­din­gus fak­tus, o ki­tus nu­ty­lės, tad vi­suo­me­nę pa­sieks iš­kreip­ta in­for­ma­ci­ja. Gau­da­mas iš­skir­ti­nę ir slap­tą in­for­ma­ci­ją žur­na­lis­tas su­si­sais­to su ati­tin­ka­mu po­li­ti­ku ry­šiais, ku­rie ne­be­lei­džia to­liau ob­jek­ty­viai bei kri­tiš­kai ver­tin­ti šio po­li­ti­ko veik­lą. Tai vėl ri­bo­ja­si su žur­na­lis­to eti­ka ir už­ker­ta ke­lią ži­niask­lai­dos prie­mo­nėms at­lik­ti sa­vo, kaip čia mi­nė­ta, sar­gi­nio de­mo­kra­ti­jos šuns vaid­me­nį.

Ži­niask­lai­da ne­re­tai skam­biai va­di­na­ma ket­vir­tą­ja val­džia. Val­džią apib­rė­žia ne tik ir ne tiek jos tei­sės, bet ir įsi­pa­rei­go­ji­mai. Taip pat ir ži­niask­lai­da be įsi­pa­rei­go­ji­mo sa­vo vals­ty­bei, be įsi­pa­rei­go­ji­mo gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są ne­ga­lė­tų pre­ten­duo­ti į ket­vir­to­sios val­džios sta­tu­są. Pir­mo­sios trys val­džios to­li gra­žu nė­ra to­bu­los, o ši­tai tvir­tin­ti lei­džia jų įsi­pa­rei­go­ji­mai ir mū­sų spren­di­mai apie tai, kiek šie įsi­pa­rei­go­ji­mai vyk­do­mi. Aš ži­niask­lai­dą taip pat lai­kau ket­vir­tą­ja val­džia, to­dėl ma­nau, kad ji yra įsi­pa­rei­go­jus at­sto­vau­ti vie­ša­jam in­te­re­sui. Ati­tin­ka­mai kal­bu ir apie di­de­lius rei­ka­la­vi­mus ži­niask­lai­dai, ko­kie pa­pras­tai ke­lia­mi ir ki­toms val­džioms. Taip, žur­na­lis­tai pa­pras­tai tu­ri tu­rė­ti tei­sę skelb­ti slap­tą in­for­ma­ci­ją, ku­ri pa­te­ko į jų ran­kas. Už tai jie ne­tu­rė­tų su­lauk­ti kra­tų, per­se­kio­ji­mo. Ta­čiau tei­sė dar ne­reiš­kia, kad ja bū­ti­na bet ko­kiu at­ve­ju nau­do­tis. Ži­niask­lai­da, ku­ri pre­ten­duo­ja į ket­vir­to­sios val­džios var­dą, šia tei­se tu­ri nau­do­tis at­sa­kin­gai ir tik dėl vie­šo­jo in­te­re­so.

Be­je, is­to­ri­jo­je, ku­ri da­vė aks­ti­ną šiai dis­ku­si­jai, žur­na­lis­tė kaip tik pa­siel­gė at­sa­kin­gai. BNS agen­tū­ros pa­skelb­ta­me pra­ne­ši­me ne­bu­vo jo­kios slap­tos in­for­ma­ci­jos, nors pa­čio­je pa­žy­mo­je, ku­rią žur­na­lis­tė ma­tė, to­kios in­for­ma­ci­jos bū­ta. Kaip aiš­ki­na Sei­mo na­rys Da­rius Pe­tro­šius, šiuo at­ve­ju in­for­ma­ci­jos įslap­ti­ni­mas bu­vo su­si­jęs su slap­tų­jų tar­ny­bų in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių ap­sau­ga. Tad juo la­biau ne­sup­ran­ta­mas iš­puo­lis prieš žur­na­lis­tę, ku­rios kal­tė tik ta, kad ji ma­tė slap­tą in­for­ma­ci­ją, bet jos ne­pas­kel­bė.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)