birželio 2, 2010

Spausdinti Spausdinti

Visuomenės raidą lydi sukrėtimai

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Demokratijos sąlygomis aktyvios diskusijos ir visuomenės susiskirstymas į kelias stovyklas yra įprastas reiškinys. Net aštrus susipriešinimas, jeigu jo metu neprarandamas konstruktyvus pradas, gali būti naudingas ir skatinti visuomenės raidą. Tačiau beatodairiškai kurstomos aistros naudos neduoda ir gali pastūmėti šalį destrukcijos link.

Nepriklausomybės aušroje įvykusį Lietuvos pasidalijimą į LKP (LDDP) ir Sąjūdžio arba, tiksliau, Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio stovyklas dabar jau galima laikyti klasikiniu. Šis išmėginimas visuomenei, kuri ilgai buvo vienalytė ir nežinojo nuomonių skirtumų, nebuvo lengvas. Ginčijosi ir pykosi seni bičiuliai, giminės, šeimos nariai… Dvi stovyklos nesutarė dėl valstybės santykio su sovietine praeitimi, taip pat dėl vykdomų reformų krypties ir greičio. Ne mažesnį, gal net didesnį vaidmenį nei vertybiniai motyvai turėjo abiejų lyderių asmenybės. Galiausiai ginčas buvo išspręstas demokratiškai – rinkimais. 1992 metais Seimo ir 1993-iaisiais prezidento rinkimų rezultatai daug kam sukėlė šoką, tačiau jie buvo gerbiami, ir Lietuva išlaikė svarbų egzaminą, įsitvirtindama tarp demokratinių valstybių. Šis klasikinis skilimas į politinę kairę ir dešinę, kuris Lietuvoje reiškia ne susiskirstymą į socialdemokratijos ir liberalizmo šalininkus, o santykio su sovietine praeitimi skirtumus, išliks dar ilgai. Tačiau jį prislopina, kartais net užgožia naujos visuomenėje atsirandančios skiriamosios linijos.

Naujas ryškus visuomenės skilimas įvyko 2004 metais atstatydinant prezidentą Rolandą Paksą. Tai – drastiškas politinis veiksmas. Abi šalys svaidėsi emocingais argumentais, buvo pateikta daug faktų apie politikos užkulisius, vyko aštri diskusija apie vertybes ir moralę politikoje. Klausta, kokios priemonės politikams besivaikant rinkėjų palankumo yra leistinos, kokios – ne. Kokia yra šešėlinių struktūrų, taip pat užsienio įtartinų grupuočių įtaka Lietuvos politikams? Rinkėjai aiškiai pamatė, kad politikos virtuvė gerokai skiriasi nuo idealaus vaizdelio, piešiamo rinkimų kampanijos vaizdo klipuose. Taip pat išryškėjo, kad politikoje dažnai lemia ne argumentai bei faktai, o politinių grupuočių jėgų balansas ir jų sudaromi laikini sandėriai. Pirmą kartą taip ryškiai atsiskleidė, kad skirtingos žiniasklaidos priemonės dėsto skirtingas “tiesas” ir netgi tos pačios laidos, tie patys žurnalistai be aiškesnių motyvų gali pakeisti savo kailiuką. Visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida reitingai, kurie ilgai laikėsi ties 70 proc. riba, nusmuko iki 30 proc. – labiau pagrįsto lygio.

Naujas sukrėtimas visuomenės laukė 2006 metais. Turiu galvoje įvykius, prasidėjusius po VSD karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties Breste, Baltarusijoje. Aiškinantis karininko žūties aplinkybes pradėta diskutuoti apie slaptųjų tarnybų galias, taip pat valdžioje galbūt įsitvirtinusių neformalių grupuočių (vadinamojo valstybininkų klano) įtaką. Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad skiriamoji linija tarp dviejų grupių nepaisė partinių ribų ir padalijo į dvi stovyklas žurnalistus bei apžvalgininkus, kurie ilgą laiką laikyti bendraminčiais. Lietuvos politinio elito atstovai tarsi nubudę iš miego stebėjosi atrasdami, kuris iš kolegų kurioje pusėje atsidūrė. Plačiąją visuomenę šis atsiskleidimas domino ne taip jau smarkiai (sakykime, tai vertikalus skilimas, palietęs tik politinį elitą), tačiau įsiplieskusi diskusija buvo esminė ir palietė būtent pačios visuomenės vaidmenį demokratijos procese. Buvo išryškinta specialiųjų tarnybų, kurių atskaitomybė demokratiškai išrinktiems pareigūnams liko neapibrėžta, galia ir neformalaus pareigūnų tinklo įtaka. Šis tinklas tarsi turėjo suteikti tvirtą kryptį valstybei, kurios laivelį siūbavo nepopuliarios, pasitikėjimą praradusios politinės partijos. Tačiau pradėjo ryškėti tai, kad šešėlinė veikla neišvengiamai pritraukia naujus šešėlius.

Šiuo metu besirutuliojanti Drąsiaus Kedžio istorija itin išryškino atotrūkį tarp dalies visuomenės ir politinio elito (horizontalus skilimas). Iš tiesų kaip vieną didžiausių Lietuvos problemų galima įvardyti tai, kad visuomenė valstybėje pasigenda teisingumo. Tačiau ar neorganizuota visuomenė yra pajėgi kelti pagrįstus reikalavimus, pozityviai veikti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų veiklą? Ar pakankamai atsakingi yra minios šaukliai, penkiametę mergaitę, kuri atsidūrė nevienareikšmės istorijos centre, paskelbiantys valdžios institucijų išniekintos Lietuvos simboliu? Čia matyti ir paprasčiausias žmogiškas nesupratingumas, nejautrumas bei įsijautimas į vienintelės tiesos skleidėjo vaidmenį, kuris niekam negali atnešti nieko gera.

Aptariant visuomenės susiskirstymo į stovyklas temą dar liko du svarbūs klausimai: kaip minėti skilimai siejasi vienas su kitu, kur jie nuves valstybę. Atsakymo į juos siūlau paieškoti patiems skaitytojams.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

Populiariausi pask. 4 mėn.

    • No results available

Pask. 12 mėn.

    • No results available
     
    nuotrauka-0007 Montpellier-Monpeljė. Antigonės kvartalas. Architektas Ricardo Bofill, pradėtas 1977 m. OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA BATH- Batas, Jungtinė Karalystė Įspūdingas Rygos Jugendstil

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas