balandžio 2, 2008

Spausdinti Spausdinti

Visa tiesa apie valstybininkus

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Valstybininkai niekada neverkia. Valstybininkai yra tie, kurie ne inkščia, o tvarko reikalus, sprendžia problemas. Ir valstybės, ir savo. Tai tie žmonės, kuriems Lietuvoje gera gyventi. Jau dabar.

Matydamas aplink daugybę inkščiančių, dejuojančių, besiskundžiančių, kaltinančių žmogystų, kurios su paranojišku atkaklumu ieško – ir randa! – vis naujų blogybių ir keikia Lietuvą, kad pateisintų savo neveiklumą, kartais pasijuntu simpatizuojantis valstybininkams. Taip jau yra – atgrasūs man žmonės, kurie dėl savo asmeninių nesėkmių kaltina valstybę, tautą, net ir tą pačią vyriausybę, kokia ji bebūtų. Aišku, geriau, kad valstybininkų luomas nebūtų susilipdęs. Bet nesu tikras, ar tokiu atveju Lietuva nenuskęstų ašarų liūne.

Daug kas keiks valstybę vien dėl paties valstybininkų buvimo fakto („valstybininko“ žodžio kilmė, pasak Edvardo Čiuldės – iš rusų kalbos žodžio „gosudarstvennik“ – visų pirma taip buvo vadinami Jekaterinos II meilužiai, kurie įstengdavo patenkinti imperatorienę lovoje). Tačiau, kaip ten bebūtų, vienokio ar kitokio elito, grietinėlės ar valstybininkų esama visose, taip pat ir demokratinėse, valstybėse. Paimkime pavyzdžiu visų dėmesio centre atsidūrusią JAV prezidento pirminių rinkimų demokratų partijoje kampaniją. Kad ir kaip būtų piešiama, aiškinama, racionalizuojama Clinton ir Obamos priešprieša, jos esmė yra Vašingtono elito ir naujos, nepriklausomos tėkmės susidūrimas.

Verta pažymėti ir tai, kad elitas nebūtinai reiškia blogį, o naujovės – tik gėrį. Pavyzdžiui, sunku pasakyt, ar Lietuva išvis būtų išlikus demokratinė valstybė, jei ne atitinkamas elito nusiteikimas. Šalia to, kad elitas pasitarnauja visų pirma sau patiems, jis, norim to ar nenorim, suteikia valstybei tapatybę ir laiduoja stabilumą. Koks nors tamsios dvasios ir neaiškios moralės politikas laimėjęs rinkimus negalės šeimininkauti šalyje ir tyčiotis iš jos – o nuo tokios rinkimų baigties Lietuvoje niekas neapdraustas. Jam teks susidurti su valstybininkais ir rimtai pamąstyti, kiek iš tikrųjų jis pasiryžęs kvailioti. Antraip gyvenimas jam gali tapti nemielas – arba jis net gali būti išsprigtuotas iš valdžios aruodų.

Elito dėka kartais gali būti priimami svarbūs sprendimai, kai partijos nepajėgia susitarti užsižaidusios savo siaurais partiniais interesais arba paprasčiausiai yra neįgalios. Bet kokiu atveju silpnos partijos yra pati tikriausia valstybininkų draugijos formavimosi prielaida.

Žinoma, tokia šešėlinė sistema, švelniai tariant, nėra demokratiška su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Demokratijos trūkumus valstybininkai gali ištaisyti lygiai taip, kaip jie kiekvieną dieną mindo demokratijos privalumus. Jūs dabar mane kaltinsit, kad aš taip pasakiau – betgi toks yra gyvenimas!

Galbūt šios neformalios ir jokių aiškių ribų neturinčios grupės pirminės organizavimosi prielaidos buvo kilnios. Tačiau, kaip nutinka visur ir visada, savo galią ir įtaką jaučiančių žmonių sambūryje pamažu įsigali pragmatiškos, merkantiliškos, skrupulų nepripažįstančios tendencijos – čia pritampa ir atitinkamos asmenybės.

Baigtinio valstybininkų sąrašo nėra ir negali būti – juk tai ne organizacija su fiksuota naryste. Svarbiau būtų ne pavardės – kurios jau pasirodė viešojoje erdvėje ir kurias visada galima užginčyti, – o veiksmai ir jų sistema. Deja, dabar susiklostė tokia situacija, kad neįvertinus valstybininkų – antivalstybininkų priešpriešos neįmanoma suprasti Lietuvos viešojo gyvenimo. Elito sindromas nežino ne tik institucijų, bet ir partinių ribų.

Yra požymių, kad šis valstybės elitas turi įtakos ne tik valdžios institucijoms, bet ir jėgos struktūroms. Be to, tokia neformali struktūra sudaro papildomas prielaidas korupcijai. Liūdna, kad pagal valstybininkų – antivalstybininkų skiriamąją liniją išsirikiavo didžioji dauguma Lietuvos žiniasklaidos (būkite atidūs maigydami TV pultelio mygtukus, atsiversdami laikraštį!). Skaudžiausia tema – galimos sąsajos su Rusija. Tai yra Lietuvos specifika, menkiau aktuali kitų platumų valstybėms. Valstybė su įtakingu elitu teoriškai yra labiau pažeidžiama, nei tikrai demokratinė pliuralistinė visuomenė. Demokratinės partijos, jei jų veikla ir organizacija pagrįsta pilietinėmis vertybėmis, yra gyvybingi organizmai, kuriuos paglemžti ir užvaldyti yra sudėtinga. Tačiau susitarti su keliais „gerais vyrais“ yra gerokai paprasčiau.

Šį straipsnį baigsiu kreipimusi. Mielieji bendrapiliečiai, siūlau gerai pamąstyti kitą kartą, kai ruošitės keikti savo rinktus politikus ir iš jų tyčiotis, kai trypsit partijas ir menkinsit Seimo orumą, kai reikalausite Seimo narių skaičių sumažinti perpus ar keturis kartus – turėdami omenyje, kad tas odiozines figūras reikia išvis išvaikyti. Seimas yra rinktas, jūs galite jį apjuosti rankų grandine, pažiūrėti į išrinktųjų akis, jūs galite iš jų reikalauti ir kelti jiems sąlygas – tik tos galimybės neišnaudojamos. Naikindami demokratijos šerdį, Seimą, automatiškai valdžią perduodate žmonėms, kurių akių jūs nematėte – ir galbūt niekada neišvysite.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)