spalio 1, 2008

Spausdinti Spausdinti

Vietoj būtinų reformų – gražios kalbelės

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien pasklaidykime Lietuvos socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos programas.

Anksčiau esu aptaręs Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas, taip pat Darbo partijos bei Liberalų sąjūdžio programas.

Stagnacijos įtvirtinimo programa

Lietuvos socialdemokratų partijos programa yra palyginus didelės apimties ir iš pirmo žvilgsnio palieka solidžios programos įspūdį. Čia nesusidursime su nerišliomis keverzonėmis ir gluminančiais akibrokštais, kurių netrūksta kai kurių kitų partijų programose. Tačiau įsigilinus į nesibaigiančias monotoniškai dėstomas „teisingas“ mintis išryškėja, kad partija atkakliai vengia nurodyti savo numatomos veiklos prioritetus. Programą išstudijavus taip ir nepaaiškėja, ko gi imsis ši partija, jei laimės rinkimus. O gal priešingai, paaiškėja – Vyriausybės veikloje viskas bus taip, kaip dabar. Ką gi, ir tokį programos sukūrimo rezultatą galima laikyti teigiamu.

Taigi tiems, kas nenori permainų, turbūt derėtų rekomenduoti balsuoti už šią programą ir šią partiją. Tačiau ir šis teiginys reikalauja tam tikrų išlygų. Tai, kas reiškė stagnaciją vakar, rytoj gali tapti kliūtimi ir katastrofa. Tuo tarpu ši socialdemokratų rinkimų programa yra žingsnis atgal lyginant netgi su dabartine Vyriausybės programa. Sakykime, socialdemokratai tarp svarbiausių savo įsipareigojimų įsirašė aktyvų skatinimą smulkiojo ir vidutinio verslo, kurį jie vadina pagrindine šalies ekonomikos sudėtine dalimi. Tačiau programoje apie smulkųjį ir vidutinį verslą probėgšmais užsimenama vos keliose vietose, jokio veiksmų plano nė su žiburiu nerasi. Tai ne programos stiliaus dalykas – kitose vietose, pavyzdžiui, kalbant apie geležinkelius, net traukinio ratai suskaičiuoti ir išvardyti. Dabartinės Vyriausybės programoje apie smulkaus ir vidutiniojo verslo rėmimą kalbama daug išsamiau. Jei kas domisi, kaip socialdemokratai žada spręsti opias švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos problemas, kokių reformų galime tikėtis – programa į tai neatsakys. Vietoj to čia apsiribojama keliais apibendrintais, visiems tinkančiais pažadais.

Įdomus socialdemokratų sprendimas savo rinkimų programoje nieko nekalbėti apie tai, kaip bus kovojama su korupcija, kuri, be jokios abejonės, yra viena iš aštriausių – ir, kaip rodo tyrimai, vis aštrėjančių – šalies problemų. Ką ir sakyti, tokia valdančiosios partijos pozicija – daugiau nei iškalbinga.

Programos „vinis“, kurią kaldami socialdemokratai turbūt drebėjo ir patys svaigo nuo neįtikėtinos savo drąsos, yra įsipareigojimas įvesti progresinius mokesčius, taip pat ir nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, kuris kai kur programoje mįslingai vadinamas tiesiog turto mokesčiu. Socialdemokratai, panašiai kaip Darbo partija, pateikė konkrečius įsipareigojimus didinti pensijas ir atlyginimus. Vidutinę pensiją abi partijos įsipareigojo didinti iki 1500 litų. Minimalią algą socialdemokratai įsipareigojo pakelti iki 1400 litų, Darbo partija – iki 1800 litų. Šalia to, socialdemokratai žada, kad vidutinė alga sieks 3500 litų.

Gal kai kam šie skaičiai pasirodys viliojantys, tačiau bėda, kad jie nepagrįsti ekonominiais skaičiavimais. Dar blogiau, kad nėra aišku, ar tas žadamas sumų padidėjimas reikš ženklų realiųjų pajamų augimą. Turiu omeny didžiulę infliaciją. Kas dabar galėtų pasakyt, ką po ketverių metų reikš tie 1400 litų? Jei programa būtų rašoma rimčiau, socialdemokratai galėtų įsipareigoti, pavyzdžiui, sumažinti pajamų skirtumą tarp dešimtadalio labiausiai pasiturinčių ir dešimtadalio skurdžiausių gyventojų (įprastas turtinės diferenciacijos matavimo rodiklis) arba sumažinti skirtumų tarp regionų ekonominius rodiklius, kurie nepriklauso nuo infliacijos.

Bent savo programą derėtų paskaityti

Naujosios sąjungos rinkimų programa yra aiški, konkreti ir ganėtinai protinga: dauguma teiginių pagrįsti žiniomis, patyrimu. Programa turi savo ašį – orientaciją į vidurinįjį sluoksnį, ir apie tai formuojami kiti programos siekiai. Žinoma, daugelis programos punktų ir čia reikalautų papildomų išlaidų, o iš kur bus gauti tie papildomi pinigai – neaišku, tačiau šia „liga“ serga visos partijų programos. Erzina ir socialliberalų logikos stoka: svarbiausi pažadai, kurie pateikiami langeliuose, dažnai neatitinka punktų, kurie turėtų būti žingsniais įgyvendinti tuos pažadus.

Ir šioje programoje, pavyzdžiui, žadamos aukštojo mokslo pertvarkos apibūdinimas apsiriboja keliais deklaratyviais teiginiais. Kita vertus, mokesčių naštą socialliberalai žada perskirstyti ne įvesdami progresinius mokesčius, o didindami neapmokestinamąjį minimumą. Programoje esama kai kurių elementų, pateisinančių ir žodžio „liberalai“ šaknį partijos pavadinime – žadama liberalizuoti darbo rinką, kad „žmonės galėtų daugiau dirbti ir daugiau užsidirbti“. Tiesa, lietuviškoje praktikoje dažniausiai tai reiškia tą patį atlyginimą už ilgesnes darbo valandas, tačiau liberalizmas tam ir yra liberalizmas.

Ir šios partijos įžvalgumas dingsta, kai prisieina kalbėti apie korupcijos įveikimą. Vargais negalais išstenami keli paliatyviniai punkteliai („vieno langelio“ principas, skaidri tarnautojų darbo apmokėjimo sistema), o juk reikia radikalaus chirurginio gydymo.

Partijos pirmininkas aplinkos ministras Artūras Paulauskas – paskutiniu metu labai užsiėmęs žmogus ir nesuspėjo perskaityti net savo partijos rinkimų programos. Mat būtų pastebėjęs, kad programos aplinkos dalis – itin „skysta“ ir nelogiška. Iš viso sudėtingo problemų tinklo kažkodėl išskiriamos dvi – daugiabučių renovavimas ir asbestinio šiferio stogai. Ministro sekretorė per penkias minutes raštu galėtų išvardyti daugiau ne mažiau reikšmingų aplinkai dalykų. Pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas ir perdirbimas – ar tai Lietuvos problema, mažesnė už asbesto stogus?

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)