sausio 29, 2009

Spausdinti Spausdinti

Vargai dėl priesaikos

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Du Seimo nariai galbūt yra susiję priesaika ar pasižadėjimu su kita valstybe. Ar verta kelti šią problemą – juk priesaikos ant duonos neužsitepsi?

Teko prisiekti dar kartą

Prisiekiant naujajam JAV prezidentui Barakui Obamai įvyko įdomus incidentas: suklydus Aukščiausiojo Teismo vyriausiajam teisėjui Johnui Robertsui, kuris „sufleravo“ prezidentui priesaikos žodžius, prezidentas taip pat susipainiojo, vienas priesaikos žodis galbūt išvis liko neištartas. Kai kam suabejojus, ar tokia priesaika galioja, prezidentas dėl viso pikto prisiekė dar kartą pirmąją darbo dieną savo kabinete.

Priesaika yra specifinis žmogiškosios giminės atributas. Ji radosi priešistoriniais laikais ir yra neatsiejama nuo pačios žmogiškosios prigimties. Dar tada, kai nebuvo nei rašto, nei paprastų, nei Konstitucinio Teismo teisėjų, priesaika vaidino didžiulį vaidmenį. Tai tam tikras įsipareigojimas, kuris jokiu būdu negali būti sulaužomas – nors sakomas žodžiu, tačiau kur kas svarbesnis nei parašas ar antspaudas.  Prisiekiama šventais, nelygstamais dalykais – dievais, brangiausiomis vertybėmis. Jei priesaika sulaužoma, tos pačios aukštesnės jėgos ir įvykdo bausmę prasikaltėliui. Šios ne žmogaus rankos skirtos sankcijos būdavo žiaurios, neretai įvardytos ir užprogramuotos pačios priesaikos metu.

Antgamtinės jėgos šiuolaikiniame pasaulyje pasitraukė į tamsius užkaborius. Kita vertus, liko šventų dalykų, liko ir pati priesaika, kurios reikšmė, jei neigsim antgamtinių jėgų veikimą, sunkiai apibrėžiama. Ar ištarė prezidentas prisiekdamas kažkokį žodį, ar neištarė – nejaugi dėl to jis geriau ar blogiau atliks savo pareigas? Tačiau vis dėlto tai svarbu. Priesaika – atavistinis atributas, tačiau kiekvienam žmogui puikiausiai suprantamas ir darantis įspūdį. Kad jis išliktų bent kiek veiksmingas, neliko kas darą, kaip jam suteikti juridinį pagrindą. Teisiniai mechanizmai imasi atstoti nelygstamos antgamtinių jėgų galios veikimą. Tik kažin, ar jie tokie pat tobuli.

R. Paksas sulaužė priesaiką, bet įstatymo nepažeidė?

Vis dėlto priesaika yra rimtas dalykas. Priesaikos sulaužymo faktas yra akivaizdesnis, nei įstatymo paragrafų nagrinėjimas, įkandamas tik teisininkams. Tokia ir yra priesaikos esmė – apie jos sulaužymą gali spręsti, pavyzdžiui, parlamentas, atstovaujantis piliečių valiai. Priesaikos sulaužymas tam tikrais atvejais traktuojamas griežčiau, nei įstatymo pažeidimas.

Lietuvos istorijon pateko prezidento Rolando Pakso apkalta, kai Konstitucinis Teismas ir Seimas jį pripažino trim atvejais šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužius duotą priesaiką. Tačiau dėl vieno iš tų kaltinimų, valstybės paslapties atskleidimo savo dosniausiam rinkimų kampanijos finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui, Aukščiausiasis Teismas vėliau R. Paksą išteisino. Suprantama, kad čia galima įžvelgti tam tikrą teisinę koliziją. Vis dėlto dera turėti omenyje, kad priesaikos sulaužymas yra jautresnis dalykas nei biurokratizuota įstatymo raidė: čia įsijungia moralinio atspalvio argumentai. Kriterijai, vertinant priesaikos sulaužymą ir įstatymo pažeidimą, yra skirtingi.

Baškauskaitė, Bobelis, Adamkus, Petrauskas

Lietuvos Konstitucijoje priesaika ar pasižadėjimas minimas ne kartą. Svarbi yra nuostata, kad Seimo nariu ir Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Ši nuostata turi gilią prasmę, tačiau sukuria ganėtinai klampią teisinę padėtį. Kad būtų laikomasi Konstitucijos, reikia gerai išmanyti kitų valstybių teisinius niuansus, susijusius su priesaikomis ir pasižadėjimais.

Šią klaidžią situaciją gerai iliustruoja 1997 m. kandidatų prezidento rinkimams registravimo istorija. Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus Liucijai Baškauskaitei vien todėl, kad ji nuoširdžiai prisipažino esanti ne tik Lietuvos, bet ir JAV pilietė, tad laikyta, kad ji susijusi priesaika su kita valstybe. Tačiau tuo metu kiti du kandidatai, Valdas Adamkus ir Kazys Bobelis, taip pat buvo JAV piliečiai, tačiau sugebėjo save pateikti kitoje šviesoje. Per 2002 m. rinkimus panašus klausimas iškilo dėl kandidato į prezidentus Juozo Petraičio. Jam leista dalyvauti rinkimuose, nors tiksliai nustatyti, ar jis liko tolimosios Australijos piliečiu, nepavyko.

Lenko kortos problema

Labai liūdnas yra pastarasis Seimo narių Michailo Mackevičiaus ir Valdemaro Tomaševskio atvejis. Du Seimo nariai turi Lenko kortą, ir pagal jos išdavimą reguliuojantį Lenkijos įstatymą yra įsipareigoję nekenkti Lenkijos interesams. Ir Lietuva, ir kaimyninė valstybė turi įvairių interesų – ekonominių, politinių – ir šitie interesai kai kada gali susikirsti. Ar Seimo narys, turėdamas kišenėje Lenko kortą, gali atlikti savo pareigas vadovaudamasis tik Lietuvos valstybės interesais, kaip to reikalauja Konstitucija?

Žinoma, matydami tokią padėtį, galimą interesų konfliktą ir galimą įtampą, visų pirma patys Seimo nariai turėtų atsisakyti Lenkų kortos, ir problemos neliktų. Tai, kad jie to nedaro – taip pat gana iškalbinga.

Užsienio reikalų ministerija išplatino raštą, raginantį čia neįžvelgti jokios kolizijos ir nekelti triukšmo, kuris galėtų pakenkti dvišaliams valstybių santykiams bei lietuviams svarbių projektų įgyvendinimui. Tokios nuomonės laikosi ir dauguma Seimo narių. Net pripažįstant, kad klausimas mažų mažiausiai nėra visiškai aiškus, į Konstitucinį Teismą kreiptis neketinama. Vienas iš argumentų – ir Konstitucinis Teismas, ir kitos Lietuvos institucijos neturi galių nagrinėti ir vertinti kitos valstybės įstatymus, šiuo atveju – Lenkų kortos įstatymą.

Išvada akivaizdi: kas ta priesaika, jos ant duonos neužsitepsi. Čia norėtųsi pasakyti, kad probleminio klausimo iškėlimas nebūtinai turi būti isterinis. Ar dar nesubrendome savame kieme apsišluoti ir su kaimynu bendrauti išlaikant solidumą?

Tai ir dvigubų standartų klausimas. Vertiname kitų valstybių įstatymus ir jų sukurtus įsipareigojimus kitoms valstybėms priimant pilietybę, kai kalbama apie eilinius lietuvius. Skubame atimti pilietybę saviems žmonėms, nors niekas neparodė ir neišaiškino, kokią žalą jie, turėdami kitos valstybės pilietybę, gali padaryti Lietuvai. Tuo tarpu „nekenkiantys kaimyninei valstybei“ Seimo nariai kiekvieną dieną kuria ir priiminėja mūsų valstybės įstatymus, tačiau nedrįstama net išsiaiškinti, ar tai konstituciška.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)