liepos 5, 2018

Spausdinti Spausdinti

„Valstiečiai“ kaip tradicinė partija

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

2016 metais išrinktas Seimas artėja prie pusiaukelės. Po pastarųjų rinkimų į valdžią atėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) iki tol buvo visuomenei menkai žinoma politinė jėga. Kai kas su ja siejo daug vilčių, kiti „valstiečius“ vadino pavojingais populistais.

Pacituosiu vieno politiko prieš pusantrų metų parašytą straipsnį, kuriame kalbama apie „valstiečių“ politiką: „Jie siūlo politikoje vertinti ne tik bendrąjį vidaus produktą bei perkamąją galią, bet ir švarią aplinką, draugišką bendruomenę, meilę Tėvynei. Gerai, kad yra ta nesisteminė politika, nes tik ji gali keisti pasenusias ir blogai veikiančias sistemas.“ Citatos autoriaus pavardė nesvarbi, nes tuo metu panašiai kalbėjo daugelis. Naujai iškilusią politinę jėgą vieni vadino nesistemine, kiti prognozavo Lietuvai posūkį, panašų į tą, kurį padarė Lenkija, dar kiti vylėsi, kad „valstiečiai“ tiesiog pakeis nusistovėjusius sprendimų priėmimo įpročius ir galų gale pradės skirti kur kas daugiau dėmesio didelei Lietuvos gyventojų socialinei nelygybei mažinti. Iš naujosios valdžios lūpų skambėjo pažadai ne tik sutramdyti girtuokliavimą, įsteigti valstybinių vaistinių ir valstybinį banką, kuris konkuruotų su komerciniais bankais, bet ir iš esmės pakeisti valstybės moralinį klimatą. Ji ketino dirbti konstruktyviai, vertinti visų pirma profesionalumą ir vengti tuščio politikavimo.

Ar pažadai tesimi? Daugelis jų ir liko tik pažadai, išskyrus prekybos alkoholiu ir jo reklamos apribojimą. Nors tuo, jog dalis pažadų nebuvo ištesėti, galima tik džiaugtis.

Gerai, kad „valstiečiai“ nėra antisisteminė politinė jėga. Lietuvai nereikia nežinia kur vedančių eksperimentų. Bet „valstiečiai“ nėra ir kitokie. Įdomus paradoksas – jie tapo daug labiau tradiciniais „senaisiais“ nei patys „senieji“.

„Valstiečiai“ turi du lyderius ir du skirtingus veiklos stilius, kurie siejami su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu. S. Skvernelis dėl savo sukauptos patirties pobūdžio ir asmeninių savybių yra tikras technokratas. Jis niekada nedarė užuominų, kad laikosi kokių nors idėjinių ar ideologinių nuostatų. R. Karbauskio asmenyje daug kas įžvelgdavo politiką novatorių. Tad kaip šis duetas atrodo valdžioje praėjus daugiau nei pusantrų metų?

Ministro pirmininko ir partijos pirmininko veiklos stilius bei kryptys iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suderinamos, tačiau jų skirtingumas tampa stabilumo prielaida, nes veikla plėtojama tarsi skirtingose plokštumose ir taip išvengiama rimtesnių konfliktų.

Skvernelis lieka ištikimas sau ir vykdo technokratinę politiką. Iš esmės tokios politikos Lietuvos vyriausybės laikėsi ir iki šiol, tad pagal savo pobūdį dabartinis ministrų kabinetas nesiskiria nuo ankstesnių Andriaus Kubiliaus ar Algirdo Butkevičiaus vyriausybių. Tuo metu Seimo dauguma gyvena savame pasaulyje, kuriame į naują lygmenį pakeltas intrigų kupinas tuščias politikavimas, o svarbiausias veiksmų motyvas yra pyktis ir kerštas oponentams. Idėjos apie „švarią aplinką, draugišką bendruomenę ir meilę Tėvynei“? Tai jau seniai užmiršta. Ši dauguma skiriasi nuo ankstenių dar ir tuo, kad dabartinis Seimasturi mažiau patirties, mažiau kompetencijos, dar mažiau atsižvelgia į visuomenės nuomonę, dirba chaotiškiau ir nuolat kelia keistas, provokuojančias idėjas, kurios tampa savotiškais visuomenę nuolat dirginančiais išpuoliais.

Skvernelio Vyriausybė pagal sudėtį labai netolygi – drauge su kompetentingais ministrais dirba ne vienas atsitiktinis pakeleivis. Vis dėlto ji stengiasi įgyvendinti savo programą ir yra veiksmingesnė nei A. Butkevičiaus Vyriausybė. Šiomis dienomis kaip tik suėjo vieni metai, kai buvo priimtas naujasis Darbo kodeksas, kuris ankstesnei Vyriausybei buvo tapęs neįkandamu riešutu. Oponentų pranašautos apokalipsės neįvyko, šiuo metu Darbo kodekso niekas pernelyg nekritikuoja. Vyriausybė išskaidrino „Lietuvos geležinkelių“ veiklą. Atlikta kitų būtinų darbų. Tačiau šiai daugumai jau žengiant pirmuosius žingsnius, priimant alkoholio ribojimo įstatymus, išryškėjo skaudus negebėjimas komunikuoti su visuomene, įsiklausyti į įvairias nuomones, tinkamai sudėlioti akcentus. Juk akivaizdu, kad kovojant su alkoholizmu svarbiausia yra sveiko gyvenimo būdo propagavimas, o žurnalų karpymas, šalinant alkoholio reklamą, – tikras absurdas. Tačiau „valstiečiai“ viską darė taip, kad gerus jų siekius buvo lengva vaizduoti kaip bukų ribojimų maniją.

Toliau – ne geriau. Nerasta bendros kalbos su miškininkais reformuojant urėdijų sistemą, klaidžiota švietimo reformoje. Vyriausybė, pabrėžtinai deklaravusi savo profesionalumą, labiau negu bet kuri kita nemėgsta savo srityje dirbančių profesionalų. Išryškėjo apgailėtina tendencija: pradėdami „būtinas reformas“ Vyriausybės nariai stengiasi kuo labiau apjuodinti pertvarkomą sistemą, morališkai sužlugdyti „reformuojamuosius“, palaužti „pasipriešinimą“, nors tas „pasipriešinimas“ dažniausiai būna sukurtas dirbtinai. Kai liepos mėnesį mokytojams nurodoma iki rugsėjo įvykdyti sudėtingą, nevienareikšmišką reformą, nors patys reformuotojai neranda atsakymų į daugelį šios pertvarkos keliamų klausimų, neverta stebėtis, kad kyla „pasipriešinimas“. Kai reformuojama vaiko teisių apsaugos sistema, kurioje trūksta daug darbuotojų, ir atsakoma ne į visus klausimus, kas nors irgi pradeda „priešintis“. „Priešintis“ pradėjo net Konstitucinis Teismas, konstatavęs ne vieną šiurkštų Konstitucijos pažeidimą vykdant aukštojo mokslo reformą.

Tokios Vyriausybės veiklos ir Seimo daugumos darbo rezultatas – dar kietesnė, dar labiau Lietuvos visuomenę skaidanti politika.

Dauguma valstybės sektoriaus darbuotojų puikiausiai supranta viešąjį interesą, nori dirbti kūrybiškai, šiuolaikiškai, prasmingai. Tai pačios valdžios bėda, kad daugelį žmonių ji nori paversti eksperimentiniais triušiais. Kodėl nebūtų galima reformų gerai apgalvoti, įgyvendinti bandomuosius projektus, pažiūrėti, kaip, pavyzdžiui, nauja mokytojų darbo apmokėjimo tvarka atrodytų atskirose mokyklose?

Tokios Vyriausybės veiklos ir Seimo daugumos darbo rezultatas – dar kietesnė, dar labiau Lietuvos visuomenę skaidanti politika. „Valstiečiai“ – ne populistai, o politinė jėga, lengvai perimanti ir geriausias, ir blogiausias Lietuvos politinio gyvenimo tradicijas. Itin svarbiais klausimais, tokiais kaip mokesčių reforma, valdančiajai daugumai nestinga ir atsargumo. Vis dėlto tai, kad „valstiečiai“ aria tradicinę politikos vagą, yra gera žinia, ypač šiuo metu, kai daugelis Lietuvos tradicinių politinių partijų byra ir silpsta.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)