- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Valdovas ir liaudis

Šiemet režisierius Eimuntas Nekrošius publikai pristatė naują spektaklį – Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“. Lapkritį spektaklis nesurinko pilnos žiūrovų salės, o jų reakcija spektakliui pasibaigus buvo ne tokia entuziastinga, nei buvo galima tikėtis pasitinkant garsaus režisieriaus kūrinį.

Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko ir koks likimas ateityje lauks E. Nekrošiaus „Boriso Godunovo“. Linkiu šiam pastatymui geriausios kloties, nes su juo režisierius pakilo į naujas kūrybos aukštumas.

„Borisas Godunovas“ buvo natūralus režisieriaus, paprastai statančio spektaklius pagal klasikos kūrinius, pasirinkimas, tačiau šįkart sutapo du dalykai – akivaizdus A. Puškino kūrinio politiškumas ir paties režisieriaus pažiūrų virsmas, susijęs su Ukrainos įvykiais. Tai nereiškia, kad režisierius įžengė į vienadienės politikos sferą. Anaiptol. Gal spektaklio sumanymo pradžioje ir ketinta nukreipti žvilgsnį į garsiąją prieštaravimų draskomą ruso sielą ir Rusijos likimą (tai liudija scenografija), tačiau užbaigtame kūrinyje šių dienų Rusija lieka tik atspirties taškas, prasmingas kontekstas, nes spektaklio problemos, kaip ir dera talentingam kūriniui, įgyja bendražmogišką skambesį. Beje, šį spektaklį jau spėta pristatyti dviejuose festivaliuose Rusijoje, kur jis sulaukė daug dėmesio ir sėkmės.

Valdovo ir liaudies santykio tema amžina, tačiau ją paliečiant dėmesys dažniausiai sutelkiamas į valdovą, o liaudis paprastai atlieka moralinio lakmuso popierėlio vaidmenį. Laikoma savaime suprantamu dalyku, kad liaudies norai ir lūkesčiai yra visada teisėti. Stereotipiniame vaizdinyje valdovas yra arba savanaudis ir dėl to išduoda liaudį, arba yra „kartu su liaudimi“ ir įgyja didvyrio statusą. E. Nekrošiaus spektaklyje valdovas ir liaudis tampa lygiaverčiais partneriais, į kuriuos nukreiptas to paties intensyvumo meninio ir moralinio prožektoriaus spindulys. Toks įprasto akcento pakeitimas spektakliui suteikia ypatingo skambesio ir reikšmingumo. Beje, nors valdovo ir liaudies, kaip lygiaverčių veikėjų, santykis atspindi A. Puškino kūrinio idėją, rusų spauda pažymi, kad spektaklyje ji įkūnyta bene pirmą kartą.

Spektaklio ašis – Rusijos caro Boriso Godunovo drama, Lenkijoje atsiradus Apsišaukėliui Dmitrijui. Tikrasis sosto paveldėtojas buvo caraitis Dmitrijus, tačiau jis buvo nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui aišku, kad nežinia iš kur atsiradęs pretendentas į sostą yra apsišaukėlis, tačiau jį remia ne tik Maskvos priešai Lenkijoje bei Lietuvoje, bet ir didelė Rusijos liaudies dalis. Režisieriaus valia viena svarbiausių spektaklyje tampa scena, kai Borisas Godunovas apsisprendžia dėl, kaip pasakytume dabar, viešųjų ryšių strategijos. Patriarchas carui pradeda pasakoti, kad vienas aklas senolis savo vizijose regėjęs nužudytąjį caraitį Dmitrijų, danguje tapusį angelu. Dmitrijus-angelas senoliui grąžinęs regėjimą. Negana to, patriarchas išsiaiškinęs, kad nemažai ligonių stebuklingai pagyja melsdamiesi prie caraičio Dmitrijaus kapo. Patriarchas siūlo tai panaudoti kaip įrodymą liaudžiai, kad caraitis Dmitrijus yra negyvas.

Tereikia pradėti kuo plačiau skleisti kvailinančią idėją apie danguje angelu plasnojantį Dmitrijų, ir grėsmė sostui bus pašalinta. Tačiau Borisas Godunovas pasibjaurėjęs atmeta šią galimybę. Jis priima bajoro Šuiskio pasiūlymą – aiškinti liaudžiai tiesą, kalbėti argumentų kalba. Tačiau argumentų liaudis neklauso, ir pasirinktas kelias carą veda į pražūtį. Borisas Godunovas miršta. Caro sostą paveldi Boriso Godunovo sūnus Fiodoras, tačiau Apsišaukėlis Dmitrijus pergalingai žygiuoja per šalį. Jo kariuomenė silpna, tačiau sėkmę lemia liaudies palaikymas. Apsišaukėlis Dmitrijus užima Maskvą, nužudo Fiodorą ir jo motiną. Paskutinėje spektaklio scenoje – sutrikusi, išsigandusi liaudis. Borisas Godunovas nenusipelnė liaudies meilės, tačiau dabar, pavykus maištui, nėra nei džiaugsmo, nei palengvėjimo, o negandų nuojauta stipresnė nei bet kada anksčiau.

Ko nori liaudis? Šis klausimas aktualus Lietuvoje, dar vis iki galo neatsipeikėjusioje po visą šalį keletą metų krėtusios violetinės istorijos ir giluminiais ryšiais su ja susijusio referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Prieš rinkimus Lietuvoje paprastai įsikurdavo naujos, dažnai populistinės pakraipos partijos, tačiau kol kas horizonte nieko tokio nematyti. Tiesa, vis dar pasigirsta balsų, suabsoliutinančių vadinamąją liaudies valią, pareikštą, pavyzdžiui, referendumo būdu. Bet referendumas jokiu būdu nėra panacėja, kuri pati savaime galėtų pakelti politinę kultūrą. Priešingai, jis dažnai pasitelkiamas siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone ir išplauti atsakomybę už priimtus sprendimus.

Kita vertus, visuomenės nusivylimas politikais yra akivaizdus faktas, ir būtina rasti būdų, kaip taisyti šią sisteminę ydą. Demokratijos kokybė turi tapti svarbia viešųjų debatų tema. Tai tapo aktualu ir Vakarų visuomenėse, kur technokratinis pragmatizmas ir stambiojo verslo interesų prerogatyva taip pat naikina gyvą demokratijos procesą. Išgarsėjęs savo triukšmingomis klouniškomis kalbomis Donaldas Trumpas vertinamas rimtai – jis tapo vienu pagrindinių kandidatų į JAV prezidentus. D. Trumpo populiarumo šaltinis aiškus: visuomenės nusivylimas politikos elitu. Jungtinėje Karalystėje svarbiausios opozicinės partijos lyderiu išrinktas Jeremy Corbynas – kraštutinės kairės atstovas, „Hezbollah“ teroristus vadinantis savo draugais, pasisakantis už bankų nacionalizavimą ir vienašalį Jungtinės Karalystės branduolinės ginkluotės atsisakymą. Jei J. Corbynas taps premjeru, turtuoliams bus tikrai riesta.

Momentas, kai į valdžios viršūnę būtų pamėtėtas aštriais žodžiais besisvaidantis ir elitą sudaužyti žadantis klounas, būtų išties linksmas. Tačiau mažai vilties, kad tai būtų kelias į didesnį teisingumą ir gerovę.