lapkričio 22, 2018

Spausdinti Spausdinti

Valdančiųjų pusiaukelė: viltis blėsta

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Lietuvos žinios

Dvejus metus dirbęs Seimas pasiekė pusiaukelę. Kaip būtų galima įvertinti jo veiklą? Vienareikšmį vertinimą, ypač kalbant kartu apie Seimą ir Vyriausybę, pateikti neįmanoma – įspūdis prieštaringas.

Iš vienos pusės, valdantieji nuvylė – prieš rinkimus savo kalbose ir programose tiksliai diagnozavę valstybės bėdas būdami valdžioje tapo neatpažįstami. Reformos imituojamos arba vykdomos chaotiškai, daug laiko skiriama kerštaujant politiniams oponentams. Kita vertus, Seimo dauguma suformavo vyriausybę, kuri veikia vadovaudamasi technokratiniais principais, kaip jau įprasta vyriausybėms, veikusioms iki šiol.

Ateidami į valdžią „valstiečiai“ pasižymėjo retorika, nukreipta prieš politinį elitą, ir skelbė ganėtinai radikalias mintis, todėl kai kas juos vadino nesistemine politine partija. Tokios pranašystės nepasitvirtino. „Valstiečiai“ aria įprastos Lietuvoje politikos vagą, ir netgi dar labiau ją pagilindami – deja, negatyvia prasme. Apie tai netrukus pakalbėsime plačiau, o čia verta pažymėti tai, kad ganėtinai prieštaringą valdančiųjų paveikslą lemia du lyderiai, Seimo „valstiečių“ frakcijos vadovas Ramūnas Karbauskis ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, kurie pagal savo pažiūras, charakterį ir veikimo būdą daugeliu atvejų yra antipodai. Akivaizdu, kad juos bendražygiais verčia ne pažiūros, o politinė būtinybė. Kol kas politiniame lauke jie negali veikti vienas be kito. Tiesa, tai, kad valdančiuosius į priekį veda dvi tokios skirtingos asmenybės, jiems išeina į naudą.

Daug kartų girdėta istorija, kaip riteris, įveikęs drakoną, pats tampa drakonu. Taip atsitiko ir „valstiečiams“. Prieš dvejus metus jie kaip meteoras įsiveržė politinėn padangėn skelbdami naujas idėjas. Jie kalbėjo ne tik apie alkoholizmo problemą, radikalią mokesčių sistemos pertvarką, apleistus regionus, socialinę nelygybę, bet lietė ir kur kas gilesnius sisteminius dalykus – pasisakė už iš esmės didesnį valstybės vaidmenį ir drąsiai siūlė tokius neįprastus dalykus kaip valstybinis alkoholio gamybos bei prekybos monopolis, valstybinis verslą finansuojantis bankas, valstybinių vaistinių tinklas.

Iš šių visų kalbų ir pasiūlymų įgyvendintas tebuvo vienintelis – įvesti apribojimai alkoholio prekybai. Visa kita arba užmiršta, arba daroma priešingai, nei buvo kalbėta ir žadėta.

Jei mėgintume įvertinti šešias reformas, kuriomis mėgsta girtis „valstiečiai“, atrastume, kad jos yra arba imitacinės, kaip mokesčių reforma, arba skirtos pinigų taupymui, kaip sveikatos apsaugos reforma, tačiau nė viena iš jų nėra skirta tam, kad būtų sušvelnintos socialinės problemos ar sudaromos prielaidos spartesnei regionų raidai – svarbiausioms idėjoms, su kuriomis „valstiečiai“ atėjo į valdžią. Siekimas sutaupyti pinigus yra sveikintinas dalykas, tačiau jei įgyvendinamas planas neturi tikslo pagerinti vienoje ar kitoje sistemoje dirbančių žmonių darbo sąlygų, padidinti visuomenėje solidarumo, kažin, ar tai išvis galima vadinti reforma. Tai yra tiesiog šakų genėjimas, kai kada išvirstantis tiesiog į griovimą.

„Valstiečiai“ tik sustiprino tradicines buvusių valdžių ydas. Chaotiška įstatymų leidyba tapo dar chaotiškesnė ir labiau nenuspėjama. Įstatymų pasiūlymai kaskart užklumpa netikėtai tarsi lietus iš giedro dangaus ir panėšėja į piratų išpuolius. Dažnai atrodo, kad ministerijų reformatoriai kariauja tikrą karą prieš savo kuruojamos srities įstaigas, darbuotojus. Kultūra, kuri turėtų būti mūsų valstybės pagrindas, tik dar labiau nustumiama į paraštes. Vos dveji metai valdžioje – o užsisklendimo nuo visuomenės ir arogancijos lygis jau pranoksta buvusių valdžių užsisklendimą ir aroganciją. Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio transformacija yra nelyginant lakmuso popierėlis.

Įžvalgiausias čia vėlgi pasirodė ministras pirmininkas S. Skvernelis, pirmasis supratęs, kad vien primetamomis ar imituojamomis reformomis žmonių nepavyks apžavėti. Vyriausybėje nuolat gimsta ministro pirmininko inicijuojamos idėjos: būstas lengvatinėmis sąlygomis jaunimui regionuose, maisto kuponai, naujų prekybos tinklų atėjimas ir senųjų sutramdymas, žadamos „objektyvios“ maisto produktų kainos. Tačiau šios pastangos fragmentiškos, dažniausiai paremtos nerealistiškomis prielaidomis, o pagrindinė vyriausybės strateginė kryptis, kaip minėta, priešinga.

Derėtų susimąstyti – o kokius lūkesčius gyventojai sieja su valdžia? Daugelis išlaikė blogus prisiminimus apie buvusias valdžias, todėl iki šiol valdžioje iki praėjusių rinkimų dar nebuvusi politinė partija, suvedinėdama sąskaitas ir užsižaidusi nesibaigiančiais politiniais „demaskavimais“, sugeba išlaikyti populiarumą ir pasitikėjimą. Dirbtinai kurstomą politinę kovą pernelyg daug žmonių laiko tikruoju politikos darbu.

Iš kitos pusės, aukštą pasitikėjimą gyventojai reiškia ministrui pirmininkui S. Skverneliui. Akivaizdu, kad daugelio gyventojų politinio lyderio idealas – pasitikintis savimi, ryžtingumą demonstruojantis politikas, koks ir yra S. Skvernelis. Piliečių sąmonėje giliai įsišaknijęs vaizdinys, kad politikas turi žinoti, kaip spręsti visas problemas, elgtis ryžtingai. Paradoksalu, kad, kita vertus, toks politikų elgesys visuomenėje sukelia neviltį, gimdo beviltiškumo jausmą. Mat demokratinėje visuomenėje joks politikas, jokia vyriausybė pati savaime negali atrasti geriausio sprendimo. Sprendimas turi būti priimamas po diskusijų, įtraukiant visuomenės grupes, ekspertus, įvertinus socialines bei ekonomines pasekmes, ieškant maksimalaus sutarimo ir su politiniais oponentais.

Daug kas kalba apie visuomenėje tvyrantį nusivylimą, tačiau paprastai viskas suvedama į „blogus valdžios sprendimus“. Reikia konstatuoti, kad esant tokiai demokratijos kokybei sprendimai niekada nebus geri, niekada netenkins visuomenės. Perspektyvos, kad padėtis keisis, lieka miglotos, nes demokratijos kokybės problema nėra net suvokiama kaip tema, verta visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio.

 

 

 

 

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)