Tušti socialdemokratų žaidimai

Va­sa­ros vi­du­ry­je so­cial­de­mo­kra­tų eli­tas – eksp­rem­je­ras Ge­di­mi­nas Kir­ki­las, Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas Al­gir­das Sy­sas, mi­nis­tras Vy­te­nis Po­vi­las And­riu­kai­tis – su­ren­gė spau­dos kon­fe­ren­ci­ją ir iš­šo­vė ke­lis be­vil­tiš­kus šū­vius kon­ser­va­to­rių link. Bu­vo pa­nau­do­tas svar­biau­sias „ko­zi­ris“ – vėl nu­skam­bė­jo jau įgri­su­sios kal­bos apie tai, kaip siau­bin­gai blo­gai kon­ser­va­to­riai tvar­kė­si 2008 me­tais ki­lus fi­nan­sų kri­zei. So­cial­de­mo­kra­tai, ma­tyt, pri­si­mi­nė pri­nci­pą, kad ge­riau­sia gy­ny­ba yra puo­li­mas. Jie tur­būt jau­čia gė­dą dėl sa­vo ne­veik­lu­mo, jei nu­ta­rė gin­tis to­kiu bū­du, kai nie­kas dar rim­tai nė ne­puo­la. Jau iš­ūž­tos au­sys nuo­lat kar­to­jant, kad Lie­tu­va nė­ra pa­ty­ru­si bai­ses­nės ka­tas­tro­fos už va­di­na­mą­ją And­riaus Ku­bi­liaus nak­ti­nę mo­kes­čių re­for­mą. Ta­čiau jei ši re­for­ma iš tie­sų bu­vo to­kia pra­žū­tin­ga, ko­dėl so­cial­de­mo­kra­tai, net su­da­rę ke­lias ana­li­ti­kų gru­pes ir il­gai dis­ku­ta­vę dėl mo­kes­čių įsta­ty­mų pa­tai­sų, ap­si­ri­bo­jo vos ke­liais kos­me­ti­niais pa­kei­ti­mais?

So­cial­de­mo­kra­tų va­do­vų trum­pa­re­giš­ku­mas nu­tei­kia niū­riai. Nė­ra ką kal­bė­ti apie vi­zi­ją, sa­vo prog­ra­mos įgy­ven­di­ni­mą, veik­lą vals­ty­bės la­bui. Tai pa­kei­čia ties­mu­kas mė­gi­ni­mas gau­ti po­li­ti­nių taš­ke­lių, pri­mi­ty­viai kar­to­jant kal­ti­ni­mus opo­nen­tams. Sa­ky­ki­me, G.Kir­ki­las ap­kal­ti­no kon­ser­va­to­rius, kad šie ne­įve­dė eu­ro, ir pa­žy­mė­jo, jog Lie­tu­vai ne­pri­si­jun­gi­mas prie eu­ro zo­nos kas­met kai­nuo­ja apie pu­sę mi­li­jar­do li­tų. To­kie kal­ti­ni­mai keis­ti, nes da­bar jau ži­no­ma, kad so­cial­de­mo­kra­tų prem­je­ras Al­gir­das Bra­zaus­kas blo­ka­vo eu­ro įve­di­mą nuo 2007 me­tų pra­džios. Tai­gi ga­li­ma su­skai­čiuo­ti, kiek Lie­tu­vai at­siė­jo tuo­me­tės so­cial­de­mo­kra­tų Vy­riau­sy­bės ne­ryž­tin­gu­mas, dvip­ras­miš­ka po­li­ti­ka. O ki­lus fi­nan­sų kri­zei ir ne­iš­ven­gia­mai pa­di­dė­jus vals­ty­bės biu­dže­to de­fi­ci­tui vil­tys įsi­ves­ti eu­rą ta­po ne­rea­lios. Dar liūd­niau, kad so­cial­de­mo­kra­tų ly­de­riai nu­grimz­do į są­moks­lo teo­ri­jas, esą fi­nan­sų kri­zę Lie­tu­vo­je su­kė­lė Skan­di­na­vi­jos ban­kai, ir la­bai keis­tu bū­du – pa­si­nau­do­da­mi juo­se dir­ban­čių fi­nan­sų ana­li­ti­kų vie­šais par­eiš­ki­mais. Bet ko­dėl ban­kams tu­rė­tų bū­ti nau­din­ga kri­zė? Ir taip kal­ba ne po­li­ti­kos mar­gi­na­lai, o eksp­rem­je­ras, vie­ni la­biau­siai pa­ty­ru­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kų…

Re­gis, po­li­ti­kams, il­ges­nį lai­ką pra­lei­du­siems Sei­me, kaž­kas at­si­tin­ka. Tai ga­li­ma ilius­truo­ti A.Sy­so pa­vyz­džiu. 2001 me­tais A.Sy­sas bu­vo pir­mas po­li­ti­kas, gar­siai pa­si­pik­ti­nęs tuo, kad Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo (KT) tei­sė­jai nag­ri­nė­jo sa­vo at­ly­gi­ni­mų klau­si­mą ir pri­ėmė dėl to nu­ta­ri­mą. Tuo­met Sei­mo na­rys tai įvar­di­jo kaip aki­vaiz­džią įsta­ty­mų spra­gą, lei­džian­čią pa­inio­ti vie­šuo­sius ir pri­va­čius in­te­re­sus, o KT spren­di­mą pa­va­di­no ka­tas­tro­fa. Ta­čiau A.Sy­sas taip pat bu­vo 2010-ųjų ge­gu­žės 19 die­nos pra­šy­mo KT ini­cia­to­rius. Šia­me pra­šy­me, be ki­tų prob­le­mų, pa­tei­kia­mi ir klau­si­mai dėl KT tei­sė­jų at­ly­gi­ni­mo.

Pa­sta­rai­siais me­tais A.Sy­sas ir jo ko­le­gos itin pa­mė­go kreip­tis į KT. De­ja, Kons­ti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­ta pra­smin­ga nuo­sta­ta, jog gru­pė Sei­mo na­rių tu­ri tei­sę kreip­tis į KT, kad bū­tų pa­ti­krin­ta tei­sės ak­tų ati­tik­tis Kons­ti­tu­ci­jai, ge­ro­kai iš­si­gi­mė ir la­biau pri­me­na tuš­čią po­li­ti­ka­vi­mą. V.P.And­riu­kai­tis ir A.Sy­sas KT pa­tei­kė aš­tuo­nis smulk­me­niš­kus klau­si­mus dėl svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mos funk­cio­na­vi­mą re­gu­liuo­jan­čių įsta­ty­mų. KT be­veik vi­sais at­ve­jais at­sa­kė, kad Kons­ti­tu­ci­ja ne­bu­vo pa­žeis­ta, ta­čiau mi­nė­ti Sei­mo na­riai, ci­tuo­da­mi bend­ro po­bū­džio KT pa­aiš­ki­ni­mus, tai iš­tri­mi­ta­vo kaip sa­vo per­ga­lę. Vis dėl­to tai yra ti­kras pra­lai­mė­ji­mas, nes at­sklei­džia, kad mi­nis­tras ir Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas ma­to bau­bus bei pa­žei­di­mus ten, kur jų nė su ži­bu­riu ne­ra­si. Žo­džiu, ne­su­vo­kia įsta­ty­mų es­mės. Užuot įti­ki­nę vi­suo­me­nę ir koa­li­ci­jos par­tne­rius siū­lo­mų re­for­mų nau­da, jie žai­džia pri­mi­ty­vius po­li­ti­nius žai­di­mus.

Sa­vo ruo­žtu KT, pri­im­da­mas spren­di­mą dėl vals­ty­bės tar­nau­to­jų, par­ei­gū­nų, tei­sė­jų al­gų ir kons­ta­tuo­da­mas, kad fi­nan­sų kri­zės me­tu at­ly­gi­ni­mai jiems bu­vo su­ma­žin­ti ne­tei­sė­tai, dar kar­tą įsi­ki­šo į ša­lies fi­nan­sų po­li­ti­ką. Ga­li­ma gin­čy­tis, ar KT to­kią tei­sę su­tei­kia Kons­ti­tu­ci­ja, ta­čiau aki­vaiz­du, jog ne­įma­no­ma nu­sta­ty­ti, ar kri­zės lai­ko­tar­piu at­ly­gi­ni­mai bu­vo ap­kar­py­ti pa­grįs­tai, ne­ma­tant vi­so ša­lies fi­nan­sų vaiz­do. Juk fi­nan­sa­vi­mas bu­vo su­ma­žin­tas ne tik vals­ty­bės tar­nau­to­jams, bet ir, pa­vyz­džiui, vai­kų so­cia­li­za­ci­jai ar ne­įga­lie­siems. Ka­dan­gi gat­vės vai­kai į KT ne­si­krei­pė, da­bar vals­ty­bės tar­nau­to­jams pra­ra­di­mai per kri­zę bus kom­pen­suo­ja­mi jų sąs­kai­ta. Aki­vaiz­du, kad kal­bos, jog KT at­ku­ria at­ly­gi­ni­mų tei­sin­gu­mą ir pro­por­cin­gu­mą, yra tuš­čios, juo la­biau ydin­gas KT aiš­ki­ni­mas, esą al­gų ma­ži­ni­mas tu­ri bū­ti pro­por­cin­gas ir dau­giau, ir ma­žiau už­dir­ban­tiems dar­buo­to­jams, t. y. ne­tu­ri bū­ti pa­keis­tos iki at­ly­gi­ni­mų su­ma­ži­ni­mo bu­vu­sios jų pro­por­ci­jos. Šis tei­gi­nys tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do įtvir­ti­nan­tis tei­sin­gu­mą, o iš ti­krų­jų yra po­li­ti­zuo­tas ir sle­pia ap­gau­lę. Gal bū­tų ga­li­ma dis­ku­tuo­ti dėl jo pra­smės, jei bend­ras dar­bo už­mo­kes­čio ly­gis bū­tų ga­na aukš­tas, ta­čiau da­bar, kai gau­nant ma­žiau­sią at­ly­gi­ni­mą be­veik ne­įma­no­ma už­ti­krin­ti pra­gy­ve­ni­mo mi­ni­mu­mo ir žmo­giš­ko­jo oru­mo, rei­ka­lau­ti pri­si­den­gus Kons­ti­tu­ci­ja ma­žin­ti al­gas to­kia pat da­li­mi, kiek ir di­de­lius at­ly­gi­ni­mus, yra aki­vaiz­dus so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo pa­žei­di­mas. KT nu­ro­do: jei kri­zės lai­ko­tar­piu no­ri­ma šiek tiek ap­ri­bo­ti ge­riau­siai gy­ve­nan­čių­jų ge­ro­vę, tuo pat me­tu bū­ti­na nu­mau­ti pa­sku­ti­nes kel­nes ir ne­pa­si­tu­rin­tie­siems.