Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Nuo 2009 metų rudens Lietuvos teismuose pradėjo plisti savotiška praktika. Asmenims, kurie įkliūva neblaivūs sėdintys prie vairo, neatimamas vairuotojo pažymėjimas, o uždraudžiama vairuoti tik tam tikros kategorijos transporto priemones. Tai prieštarauja ir sveikam protui, ir esančiam teisminės praktikos išaiškinimui, tačiau vis dėlto teisėjai įsigudrina paslysti lygioje vietoje.

Pavyzdžiui, uždraudžiama vairuoti lengvąjį automobilį (B kategorija), tačiau leidžiama sėsti prie autobuso ir sunkvežimio vairo, arba priešingai – uždraudžiama vairuoti autobusą ir sunkvežimį (C ir D kategorijos), tačiau paliekama teisė vairuoti nuosavą transporto priemonę, kuria asmuo ir padarė pažeidimą – vairavo neblaivus. Mažiausiai vienas toks sprendimas jau įsiteisėjo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) padarė pareiškimą, kuriame pažymi, kad panašių atvejų teismo praktikoje jau buvo pasitaikę. Bent keturiose anksčiau išnagrinėtose bylose LVAT konstatavo, kad teisės vairuoti tik vienos ar kelių rūšių transporto priemones atėmimas neblaiviems vairuotojams yra neproporcingas keliamam pavojui visuomenei ir daromo pažeidimo sudėtingumui. Tad, rodos, ir dalykiniai, ir teisiniai aspektai čia daugiau negu aiškūs. Ir vis dėlto teismai klupinėja lygioje vietoje.

Žiniasklaidoje šis reiškinys vadinamas teisėjų gudrybe. Švaistytis kaltinimais niekada nedera, tačiau šįkart, bent jau mano nuomone, peržengtos visos ribos. Tai jau nėra tiesiog apsirikimai, naudojimasis įstatymų spragomis ar paprastos gudrybės. Tokie teismų sprendimai panašesni į moralinių ir teisinių valstybės pamatų klibinimą, iššūkį pačiai valstybei. Ir tai daro žmonės, kuriems valstybė patikėjo didžiausią vertybę – teisingumo gynimą. Vidury baltos dienos lyg niekur nieko žmonės su mantijomis priiminėja sprendimus, neatitinkančius viešojo intereso, prieštaraujančius teisei ir sveikam protui.

Pavyzdžiui, pranešama, kad kauniečiui Antanui Vaicekauskui, kuriam prie vairo buvo nustatytas vidutinis girtumas, atimta teisė vairuoti lengvąjį automobilį, tačiau palikta teisė vairuoti autobusą. Teisėjas nusprendė, kad teisingumas triumfuos, jei kaunietis neturės teisės vairuoti asmeninio automobilio, tačiau autobusu galės vežioti dešimtis žmonių – nors tokiu atveju rizika sulaukti kur kas skaudesnių pasekmių yra nesulyginamai didesnė. Ne ką geriau nutinka, kai prie vairo įkliuvusiam neblaiviam asmeniui uždraudžiama vairuoti sunkvežimį ar traktorių, prie kurių vairo jis nė neketina sėsti, o paliekama teisė vairuoti asmeninį automobilį. Tokia “bausmė” reiškia, kad pažeidėjas išvis išvengia atsakomybės.

Kur veda šie sprendimai? Į nebaudžiamumą, į pasityčiojimą iš teisingumo. Taip pat – į naujas žūtis, į naujas tragedijas, kurioms užkirsti kelią pastaraisiais metais valstybė jau buvo radusi jėgų. Koks yra teisėjų garbės ir savigarbos supratimas, kaip tikimasi atkurti visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisingumu? Be šių pamatinių dalykų visos kalbos apie teismų reformas ir procedūrų tobulinimą nelabai turi prasmės. Atitinkamų teismų vadovybė, teisėjų savivaldos institucijos, jų priežiūros organai tyli, lyg tai būtų kasdienis teisinis kazusas, kuris bus išaiškintas įprasta teismų tvarka.

Praėjusiais metais pavyko pataisyti tragiškų atsitikimų keliuose statistiką, sutramdyti vadinamuosius kelių erelius. Tačiau dabar tenka tramdyti teisėjus. Tarsi kraštą būtų ištikusi stichinė nelaimė, trys ministerijos ir daugybė kitų įstaigų suka galvą, kaip išbristi iš susidariusios padėties. Apskričių policijos komisariatai skundžia minėtus sprendimus Vyriausiajam administraciniam teismui. Policininkai, užuot dirbę visuomenei taip reikalingą darbą, užsiims dokumentų pildymu ir gaiš laiką teismuose. Teismai, užuot nagrinėję aktualias bylas, užsiims beprasmiu aiškinimusi. Tai tęsis greičiausiai ne vienus metus. Augs popierių, bylų, nutarimų, apeliacijų šūsnys. Visi svarstys ir sutars, kad dukart du yra keturi – bet kaip tai dar kartą įrodyti ir teisiškai apibrėžti? Lyg neužtektų tikrų problemų – valstybės lėšos, pareigūnų laikas ir energija bus eikvojama, kad būtų panaikintos šio akibrokšto pasekmės.

Šis atvejis atskleidė, kad teismai gyvena tarsi kitame pasaulyje ir gali vadovautis kita logika, kitais argumentais nei visuomenė ir valstybė. Kitaip šiame pasaulyje suprantama bei vertinama kvalifikacija ir padorumas. Jei aplaidžiai dirbs prokuroras, medikas ar statybininkas, jiems bus skiriamos nuobaudos ir jie gali netekti darbo. Tuo metu akivaizdūs teismų akibrokštai yra viso labo “teisiniai kazusai”.

Padangos