Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Teisės viršenybė yra svarbus demokratinės valstybės principas. Kita vertus, nors teisei kartais norima suteikti kone magišką reikšmę, ji negali atsakyti į visus sudėtingame visuomenės gyvenime kylančius klausimus. Sveiko proto, teisingumo sąvokos vis drąsiau įžengia į teisę. Deja, lankstaus, viešąjį interesą atitinkančio teisės taikymo ribos akivaizdžios – jos atsiremia į visuomenės politinės kultūros trūkumus.

Sakoma, kad teisė atsirado kaip silpnesnių visuomenės atstovų įrankis pažaboti galingųjų savivalę. Kas jau kas, o aukščiausieji valdovai daugelį amžių daugelyje valstybių darė ką tik įsigeidę, todėl 1215 metais išleistas Anglijos karaliaus Jono Bežemio raštas Magna Carta Libertatum (Didžioji laisvių chartija), kuriuo buvo apribojama karaliaus valdžia, laikomas itin svarbiu istoriniu dokumentu, savotišku lūžio tašku.

Kaip anksčiau, taip ir šiais laikais, jei politikas teigia, jog teisė trukdo jam įgyvendinti teisingumą, pasakymas reiškia tik tai, kad teisingumą jis supranta taip: „Teisingumas yra tai, ką pats manau esant teisinga.“ Politikaiyra valdžioje, jie – stipresnioji šalis. Pažeisdami teisę jie tiesiog primeta savo valią visuomenei. Laikytis teisės normų – tai mažiausiai, ko visuomenė privalo reikalauti iš politikų, kad nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės ir būtų siekiama teisingumo. Žinoma, tikrasis tikslas būtų priiminėti tik su suinteresuotomis visuomenės grupėmis suderintus sprendimus, tačiau liūdna praktika liudija, kad dažniausiai tai lieka nepasiekiamas idealas.

Kita vertus, formalūs teisiniai argumentai negali tapti priedanga, užglaistančia moralės normų nepaisymą ir pateisinančia neveiklumą ar nekompetenciją.

Tai, kad politikai teise mėgina pridengti nusižengimus, teise pakeisti moralės normas, deja, nėra naujiena. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad lauks prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išvadų dėl žemės ūkio ministro Broniaus Markausko nusižengimų paimant ir deklaruojant jam nepriklausančią žemę. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kodėl bus laukiama teisėsaugos institucijų išvadų, o ne teismo sprendimo. Juk teisėsaugos institucijos nepateiks atsakymo, ar žmogus kaltas. Negana to, rimčiausi ministrui reiškiami priekaištai yra susiję su tuo, kad jis užsiima verslu, kuris politikams yra draudžiamas Konstitucijos, tačiau tai net netiriama.

Gindami ministrą valdantieji pradėjo kalbėti, kad panaši praktika yra įprasta ir kad tai menki, todėl toleruotini pažeidimai. Tokių kalbų iš aukščiausių pareigūnų lūpų dar nebuvome girdėję. Ar ministras pirmininkas susimąstė apie vieną itin svarbų aspektą – kaip tokią poziciją įvertins plačioji visuomenė, kokias išvadas padarys apie teisę ir teisingumą valstybėje?

Įvairūs vertinimai pasipylė po prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimo neskirti ministro pirmininko siūlyto advokato Giedriaus Danėliaus teisingumo ministru. S. Skvernelis paskelbė, kad tai prasilenkia su teisinės valstybės principais. Tačiau iš tikrųjų minėtas prezidentės sprendimas su teisinės valstybės principais niekaip nesusijęs. Prezidentė turi teisę įvertinti kandidato į ministrus tinkamumą, ir absoliuti dauguma kriterijų, kuriuos ji taiko, nėra teisiškai apibrėžti. Kandidatą galima atmesti, pavyzdžiui, dėl netinkamų būdo savybių ar nepakankamų užsienio kalbos žinių. Šiuo atveju prezidentės įvardytas kriterijus, kad visuomenė gali nepasitikėti teisingumo ministru, kuris yra buvęs kaltinamojo advokatas didžiausio rezonanso sulaukusioje politinės korupcijos byloje, yra politiškai pagrįstas. Ir, beje, pateikdama tokį vertinimą prezidentė veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė jokių teisės aktų.

Teisė – sau, gyvenimas – sau. Su šiuo reiškiniu susiduriame kiekvieną dieną. Deja, pasitaiko ir nemažai skausmingų atvejų. Kaip minėta, daugumos problemų nekiltų, jei visuomenėje dominuotų pasitikėjimas, tarimosi kultūra, siekis išspręsti problemas ir įgyvendinti valstybėje išsikeltus tikslus. Juk svarbiausia, kad pareigūnas vykdytų savo funkcijas ir tarnautų visuomenei, o ne vien laikytųsi tarnybinių instrukcijų.

Deja, dažnai prioritetu tampa būtent tarnybinės instrukcijos. Prisimename atvejį, kai Migracijos departamentas Rusijai pranešė, kad iniciatyvą į nepageidaujamų asmenų sąrašus Lietuvoje įtraukti du Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjus pateikė Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) tyrimas atskleidė, kad jokių teisės aktų departamentas nepažeidė (nors su sveiku protu, aišku, buvo susipykta), todėl nebuvo pritaikyta jokių sankcijų. Istorija pasikartojo žiniasklaidai paskelbus, kad leidimo gyventi ar dirbti Lietuvoje siekiantys užsieniečiai eilėje prie departamento laukia naktį ir tik aštuoniems iš jų per dieną sudaroma galimybė pateikti dokumentus. Vėl – situacija absurdiška, bet teisės aktai nepažeisti. Atrodo, kad VRM mato vienintelį būdą išspręsti problemą – Migracijos departamentą panaikinti ir vietoj jo įsteigti Migracijos tarnybą.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas