Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Energetikos tema dominuoja Lietuvos viešajame diskurse. Kalbos liejasi upeliais, naujos iniciatyvos gimsta beveik kasdien, tačiau neapleidžia įspūdis, kad stovime vietoje. Klausantis diskusijų kartais atrodo, kad dėl kažkokių priežasčių nutylimi svarbūs dalykai, nors diskusijų vadeles rankose laiko energetikai, tai yra – specialistai.

Vis dar svajojama apie pigią energiją

Tačiau galbūt kažkas nutylima būtent todėl, kad diskusijose pasiduodama energetikų įtaigai. Sakoma, kad energetikai paprastai priklauso vienai iš dviejų stovyklų: dujininkų arba atomininkų. Labai panašu, kad taip ir yra. Dujos ir atomas gerai, tačiau ne viskas, kas gerai dujininkams ir atomininkams, gerai valstybei.

Man neaišku, kodėl nesibaigiančiose diskusijose apie būsimą Lietuvos energetikos krizę po 2009 m. ( kai bus uždarytas Ignalinos AE II blokas) beveik neminima galimybė bent iš dalies apsirūpinti energetikos ištekliais iš atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, geoterminės, biomasės energijos, hidroenergijos) ir jau visiškai nekalbama apie energijos taupymą, kuris turi būti vienu iš esminių dalykų. Nepaliaujama kartoti tarsi užstrigus plokštelei: mums reikia pigios energijos, mums reikia pigios energijos, mums reikia pigios energijos!

Tačiau tos pigios energijos nebus, jau niekada. Dėl daugelio priežasčių, taip pat ir dėl energijos išteklių brangimo visame pasaulyje. Lietuvai prie šios minties įprasti dar sunkiau, nes elektros energija ilgą laiką čia buvo gana pigi. Viena iš tokio pigumo priežasčių – gaunant branduolinės jėgainės elektros energiją į jos gamybos kainą nebuvo įskaičiuotos nei jėgainės statybos, nei iš esmės – uždarymo išlaidos. IAE uždarymas, reaktorių išmontavimas, radioaktyvių atliekų sutvarkymas ir socialinių problemų sprendimas iki 2020 metų gali kainuoti apie 10 milijardų litų. Beveik pusę šios sumos Lietuvai jau skyrė ES. Todėl nėra visiškai sąžininga kaltinti ES dėl būsimo didelio elektros energijos kainų šuolio, nes ta kaina yra palyginus žema būtent dėl minėtų ES lėšų. Tiesa, mūsų šaunieji specialistai energetikai niekada taip ir nesugebėjo paaiškinti Lietuvos žmonėms, kodėl Lietuvoje elektros energija dažnai kainuoja daugiau nei Latvijoje ir Estijoje, nors šios šalys neturi tokios jėgainės ir tokių palankių jos eksploatavimo sąlygų.

Suprantama, kad dėl palyginus pigios elektros energijos Lietuvoje energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių ilgą laiką atrodė brangi. Tačiau ar pasirūpino kas nors rimtesnėmis studijomis, kaip galime maksimaliai išnaudoti šias galimybes, ypač dabar, pasaulyje dramatiškai keičiantis energetinei situacijai? Kaip išgelbėjimo laukiame, kol mus užlies išganinga pigios energijos versmė pastačius naują branduolinę jėgainę. Ir nedrįstame net patys sau prisipažinti, kad toji energija nebus jau tokia pigi, o dar ir iki tos naujos jėgainės – labai ilgas ir vingiuotas kelias. Apie atsinaujinančių elektros energijos šaltinių naudojimą kalbama tik ES reikalavimų kontekste: atitinkamą rodiklį pasieksime pliaukštelėjus ES bizūnui. O ar mums patiems to nereikia?

Šildymo brangimas – smūgis vargingiausiems

Nutylimas ir kitas reikšmingas dalykas, susijęs su mūsų nacionaliniu ūkiu. Seimo narys Kęstutis Glaveckas prasitarė, kad bent trečdalį dujų sudeginame veltui. Tiesą sakant, kažin, ar tai dar galutinis skaičius. Juk tam pačiam kiekiui BVP pagaminti naudojame 5 kartus daugiau energijos nei Vakarų Europos šalys (žr.  452 psl.). Nesunku suprasti, kad čia slypi dideli taupymo rezervai. Tačiau apie tai visiškai nekalbama. Įdomu, ar ne todėl, kad jei ūkis būtų perorientuotas ir energijos suvartotume mažiau, tai nepatiktų energetikams.

Energetinių resursų brangimas daugelį, ypač skurdžiau gyvenančių Lietuvos žmonių, stumia į neviltį. Šis brangimas atėmė iš dešimčių tūkstančių žmonių viltį išbristi iš skurdo, varganos vegetacijos. Vyriausybė, Seimas, savivaldybės, energetikos kainų komisija trypia šamanų šokį, rodydami vieni į kitus, kaltindami dėl pernelyg spartaus energetikos kainų augimo, tačiau vis vien kažkaip išeina, kad šaltom žiemom mokam už tai, kad buvo šalta, o šiltom žiemom tenka papildomai mokėti už nepakankamą šaltį – už tai, kad žiema nepateisino energetikų lūkesčių.

Energetikos kainos vejasi europines, o nerenovuoti Lietuvos daugiabučiai savo energetinėmis savybėmis nė iš tolo neprilygsta Vakarų Europos taupiems namams, todėl daugelis Lietuvos gyventojų atsidurs beviltiškoje padėtyje turėdami susimokėti už šilumą. Daugiabučiuose, kuriems būtina renovacija, gyvena net 65 proc. Lietuvos gyventojų. Iš politikų reikia reikalauti atsakomybės už tai, kad per šitiek metų nebuvo vykdoma pastatų renovavimo programa. 2004 metais Vyriausybės buvo patvirtinta Lietuvos būsto strategija, kurioje numatyta iki 2020 metų sunaudoti 30 proc. mažiau šilumos. Tam planuota renovuoti sovietinės statybos daugiabučius, kurių yra 28 tūkst. Tačiau per trejus metus renovuota vos kiek daugiau nei 200 namų, iš jų Vilniuje – vos keliolika. Šiemet šis procesas išvis įstrigo. O kur dar 150-200 milijonų litų vertinami nuostoliai šiluminėse trasose.

Galimybių sparčiau renovuoti namus Lietuva turėjo. Daug lėšų buvo iššvaistyta programoms, kurios nedavė efekto. Be to, verta prisiminti kad 1999 m. Vyriausybė įsipareigojo gyventojams kompensuoti 3, 617 mlrd. litų rublinių indėlių, ir šitą įsipareigojimą beveik įvykdė. 1998 m. įsipareigota išmokėti 1,8 mlrd. litų kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius: šis įsipareigojimas taip pat vykdomas. Puiku, kad gyventojams buvo kompensuotos skriaudos, tačiau su tomis išmokomis išėjo įdomus dalykas. Neteko sutikti žmogaus, kurį jos padarė laimingą, užtat nuolat skundžiamasi mažomis pensijomis. Apmaudu, kad dabar tie patys pensininkai visas gautas kompensacijas, ir dar su viršum, turės skirti mokesčiams už šildymą, ir galų gale tie milijardai nukeliaus į Rusiją. Už aukščiau minėtas sumas buvo galima renovuoti didesnę pusę daugiabučių, ir tai būtų buvęs reikšmingas indėlis ir į Lietuvos energetinį saugumą, ir žmonių gerovei. Beje, Lenkijoje daugiabučių renovacijai naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos. Pas mus apie tai kažkodėl nekalbama.

Požiūris nesikeičia. Štai, pavyzdžiui, net ir šiais metais priimtame Tėvynės sąjungos memorandume dėl situacijos Lietuvos energetikoje kalbama tik apie būtinybę po 2010 m. sausio 1 d. daugiau importuoti elektros energijos arba papildomai gaminti elektros energiją. Niekas nenuneigs, jog tai svarbu, tačiau akivaizdu, kad problema turi ir kitų reikšmingų aspektų.

Jei Lietuvos energetikos problemas paliksime spręsti vien energetikams, vargu, ar išvysime šviesą tunelio gale. Turėtų būti apsvarstyta ir sutarta visos valstybės politika, kuri atitiktų daugumos gyventojų interesus.

Dokumentų saugojimas