gegužės 14, 2008

Spausdinti Spausdinti

Tas saldus žodis – Slovėnija

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Yra įprasta Lietuvą vertinti kaip „vėluojančią Estiją“, tačiau kodėl visiškai ignoruojama kita pokomunistinio regiono „sėkmės istorija“ – Slovėnijos pavyzdys?

Kodėl mes kenčiame?

Šiuolaikinio mokslo instrumentai sudaro galimybę vis giliau pažvelgti į lietuvio širdį. Ir į narvą, kurioje ta širdis įsprausta. Ypač dėl to, kad turime tokių mokslininkų kaip Zenonas Norkus, pastarajame „Politologijos“ (2008 m. Nr. 1) numeryje paskelbęs straipsnį „Lietuva tarp Estijos ir Slovėnijos: dėl pokomunistinio kapitalizmo tipologinės diferenciacijos“.

Kodėl mes kenčiame, ar yra kenčiančių dar labiau už mus, ir kas verčia mus kentėti – štai svarbiausi Lietuvoje šiandien keliami klausimai. Tylus straipsnis, nugrimzdęs nekomercinės „Politologijos“ puslapiuose, veda keliu, kurio pabaigoje galbūt surasime atsakymus.

Tiesą sakant, kiekvieną dieną esame švitinami statistikos žiniomis, kurios norom nenorom susidėsto į vientisą – ir ganėtinai iškalbingą – paveikslą. Lietuva mažiausią visoje ES bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį perskirsto per biudžetą, Lietuva mažiausią BVP dalį skiria socialinei apsaugai, Lietuvoje darbuotojai mažiausiai lojalūs savo firmoms, Lietuvoje vienas iš didžiausių atlyginimų skirtumų tarp vadovų ir eilinių darbuotojų ir t.t.

Tokios žinios kartais mus priverčia krūptelėti, kartais – piktintis, stebėtis, kaltinti ar dejuoti. Emocijų neliks perskaičius Z. Norkaus straipsnį, kuriame akivaizdžiai įrodyta, kad kitaip negali būti. Mat Lietuva pasirinko liberalios rinkos ekonomikos modelį, kuriam būdingi aukščiau minėti ekstremalumai. Tiesą sakant, šitai buvo galima įtarti ir be politologijos studijų, tačiau straipsnyje keliama „įžūli“ mintis, kad toks pasirinkimas nėra būtinas, privalomas, nulemtas. Esama alternatyvos, ir įgyvendintos ne kur kitur, o toje pačioje pokomunistinėje erdvėje – Slovėnija pasirinko Vokietijos, Austrijos, Skandinavijos kelią, vadinamą koordinuotą rinkos ekonomiką.

Profsąjungiečiai posėdžiauja kaip lordai

Šalia bendrų vertinimų straipsnyje pateikiami keli konkretūs faktai iš Slovėnijos gyvenimo, kurie turėtų sukelti įniršio priepuolį kiekvienam Lietuvos intelektualui, apžvalgininkui ir analitikui, tikinčiam laisvosios rinkos jėga kaip kažkada tikėjo komunistinio rytojaus neišvengiamumu. Visų pirma, jau pati privatizacija Slovėnijoje vyko, švelniai tariant, keistai – visų įmonių 40 proc. akcijų liko valstybės rankose, o 20 proc., kaip taisyklė, atiteko saviems darbuotojams. Tai reiškė jugoslaviškojo „savivaldos socializmo“ tradicijos tąsą (baisu net girdėti!). Slovėnijoje 41,3 proc. darbuotojų yra profsąjungų nariai, Lietuvoje – 15 proc.  Negana to, Slovėnijoje yra įteisinta privalomojo atstovavimo darbuotojams bendrovių valdybose praktika. Įsivaizduojate darbininkus, posėdžiaujančius firmos valdyboje ir draskančius akis Žilvinui Marcinkevičiui, Bronislovui Lubiui, bet kuriam kitam mūsų prasisiekėliui? Slovėnai taiko „nuožmią prievartą“ ir savo verslininkams – jų narystė Komercijos rūmuose yra privaloma. Minimalūs darbo užmokesčio tarifai įvairių specialybių darbuotojams Slovėnijoje nustatomi kasmet sudarius „socialinį paktą“. Turbūt pats baisiausias dalykas yra tai, kad įvairių grupių atstovams Slovėnijoje skirti visi parlamento rūmai! Socialinių, ekonominių, profesinių ir vietinių grupių atstovai lyg kokie lordai posėdžiauja aukštesniuosiuose parlamento rūmuose – Valstybės taryboje. Galų gale Slovėnijoje praradęs darbą asmuo iki 24 mėnesių gauna 61 proc. gauto atlyginimo dydžio pašalpą.

Man rodos, šių pavyzdžių pakanka pagrįsti teiginiui, kad šie „posovietikai“ šiek tiek skiriasi nuo mūsų, kaip, beje, ir nuo estų. Iškalbingiausi net ne šie pavyzdžiai, o pats principas, pagal kurį konstruojama visuomenė: pačiuose valstybės pamatuose įaudžiamas socialinės darnos, interesų derinimo, sutarimo principas. Mūsų neoliberaliame modelyje sureikšminami įstatymai: gali triuškinti savo artimą, žlugdyti ir niekinti jį, bet esi teisus, jei nepažeidi įstatymo. Įstatymai ne reguliuoja santykius, kuria visuomenės sinergiją, o apibrėžia narvo ribas, kuriose gali siautėti nevaržomas. Šaunesnis, kuris balansuoja ties ta riba ar net ją peržengia.

Emigracija iš Slovėnijos nebuvo didelė net blogiausiais laikais. Šis faktas dar iškalbingesnis užmetus akį į Europos žemėlapį: Slovėnija prisišliejusi prie Italijos ir Austrijos. Vykti į šias šalis nereikia nei pirkti lėktuvo bilieto, nei krautis lagamino, nei – paskutiniu metu – išsikeisti pinigų, nes apyvartoje tie patys eurai.

Bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui Slovėnijoje aukščiausias tarp visų buvusių komunistinių valstybių ir sudaro 88 proc. ES vidurkio. Šalis jau pralenkė Maltos ir senosios ES narės Portugalijos pragyvenimo lygį. Estijos atitinkamas rodiklis – 69 proc., Lietuvos – 56 proc. Kažin, ar atsitiktinumas, kad Slovėnija yra pirmoji pokomunistinė valstybė, savarankiškai pirmininkaujanti ES – maža šalis, turinti vos 2 mln. gyventojų, nors buvo ir didesnių, ir ambicingesnių. Slovėnija pirmoji iš pokomunistinių valstybių įsivedė eurą ir t.t.

Kodėl Lietuva yra „vėluojanti Estija“, o ne „vėluojanti Slovėnija“, klausia Z. Norkus. Kol kas neaišku, kas galėtų atsakyti į šį klausimą. Dar įdomiau, kodėl šia tema šalyje net nediskutuojama.

Galima paklausti ir kitaip – kodėl mes kenčiame: ar dėl to, kad atsiliekame nuo Estijos, ar dėl to, kad išvis žengiame ne tuo keliu? Estija pasirinko liberalios rinkos ekonomikos modelį, ir šios šalies gyventojai, iš visko sprendžiant, tuo patenkinti – prisiima atsakomybę ir sugeba naudotis nuosekliai įgyvendinamo modelio galimybėmis, yra individualistai ir nepuoselėja nepagrįstų šioje sistemoje lūkesčių. Lietuva neoliberalizmo varžybose daugeliu atžvilgių lenkia estus, tačiau lietuviai nesijaučia laimingi. To paties Z. Norkaus ir kitų mokslininkų jau anksčiau yra įrodyta, jog lietuvių ir estų vertybės, prioritetai, lūkesčiai yra ganėtinai skirtingi.

Kas estams laisvė, mums galbūt – narvas, kuriame niekada nesijausime gerai.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)