- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Tadas Blinda nebenori būti “svieto lygintojas”

Lapkričio pradžia susijusi su mirusiųjų pagerbimu, gyvenimo ir mirties apmąstymais. Ta proga žiniasklaidoje užsimezgė net kelios diskusijos apie lietuvių būdą. Dar kartą konstatuota, kad lietuviams būdingas niūrumas ir liūdesys.Turbūt teisus etnologas Libertas Klimka, teigdamas, kad tautos charakteriui nemažai įtakos turėjo ir istorija – gyvename kryžkelėje, todėl viską, ką “užgyvendavome”, iš mūsų kas nors atimdavo, o pačią kūrybingiausią tautos dalį išžudydavo.

Iš tikrųjų, Lietuvoje, pavyzdžiui, 1910 metais gimęs ir 1995-aisiais miręs žmogus, net nepajudėdamas iš savo kaimo, gyveno bent prie šešių skirtingų valdžių: caro Rusijos, nepriklausomos Lietuvos, bolševikų okupacijos, vokiečių okupacijos, vėl bolševikų okupacijos, vėl nepriklausomos Lietuvos. Daug kartų buvo prarastas visas turtas, ką jau kalbėti apie tai, kad kiekviena valdžia varė savą propagandą ir stengėsi panaudoti žmogelį saviems tikslams.

Pastarieji du dešimtmečiai taip pat nebuvo rami užuovėja. Įvyko bent keturios radikalios vertybių pervartos – dainuojančioji tautinė revoliucija, laukinio kapitalizmo ir Gariūnų laikai, valstybės kūrimo laikotarpis ir labai greitai – dalies suverenumo atsisakymas įstojant į Europos Sąjungą (ES) ir plačiai atsiveriant globalizacijos skersvėjams. Ar verta stebėtis, kad dalis žmonių pasijuto taip, lyg pagrindas būtų išmuštas iš po kojų, tapo nepatiklūs, įtarūs?

Šiuo metu Lietuvos piliečių santykis su valstybe – komplikuotas. Gajus anarchistinis individualizmas (kurį įkūnija ir tradicinis Tado Blindos įvaizdis), matyt, maitinamas aukščiau minėtos istorinės patirties. Tačiau ši nuostata prieštaringa, nes toks individualizmas kratosi atsakomybės ir permeta ją valstybei: valstybė kalta dėl asmeninių nesėkmių. Trimituojama, jog valstybė niekur neturi kištis ir kartu iš jos tikimasi visokeriopos globos.

Savo ruožtu valstybės politikoje taip pat susipynę prieštaringi elementai: tiesmukas pastangas kurti gerovės valstybę nustelbia ekstremalaus liberalizmo apraiškos. To rezultatas – net ekonomikai augant iki 10 proc. per metus didėjo skurstančiųjų skaičius, ryškėjo skirtumai tarp sostinės ir regionų. Šių procesų akivaizdoje valstybė iki šiol atrodo bejėgė.

Kur link Lietuva juda? Praėjusią savaitę paskelbtas Jungtinių Tautų vystymo programos pranešimas apie žmogaus socialinę raidą – Žmogaus raidos indeksas. Jame Lietuva tarp 187 valstybių pakilo į 40 vietą ir pateko į šalių, pasiekusių itin aukštą išsivystymo lygį, grupę. Šis indeksas skaičiuojamas pagal keturis indikatorius. Vienas jų – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, kuri Lietuvoje pastaruoju metu gana sparčiai didėja. 1985-aisiais ji siekė 71,4 metų, 1995-aisiais – 70 metų, 2011-aisiais – 72,2 metų.

Kitas indikatorius, perkamosios galios paritetas, išaugo nuo 9363 JAV dolerių 2000 metais iki 16 234 JAV dolerių 2011-aisiais. Rodos, pokyčiai tikrai nemaži. Tačiau praėjusią savaitę paskelbto Kauno technologijos universiteto tyrimo duomenimis, 38 proc. Lietuvos gyventojų pripažino, jog per pastarąjį dešimtmetį jų gyvenimas pablogėjo, ir tik daugiau nei 35 proc. nurodė, kad pagerėjo.

Matyt, tokius rezultatus lemia kelios priežastys. Viena jų – visiškai objektyvi: minėtas gerovės apraiškų pasiskirstymo netolygumas. Kita – Lietuvai įstojus į ES išaugo gyventojų lūkesčiai: save lyginame tik su labiausiai išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis. Dar viena – skundimasis, neigiamų aspektų ieškojimas ir jų išryškinimas išties yra tapęs įprasta saviraiškos forma. Tai siejasi su jau minėtu anarchistiniu individualizmu: orumo stygius, pasidavimas emocijoms, konstruktyvaus mąstymo stoka.

Šiame kontekste įdomu nukreipti žvilgsnį į gana ryškų pastarojo meto įvykį – filmą “Tadas Blinda. Pradžia” ir jo didžiulį populiarumą. Kai kurių kino ir visuomenės kritikų pykčiui, filmas viršija lankomumo rekordus. Tai žanrinis, plačiam žiūrovų ratui skirtas filmas, kurį dera vertinti pagal atitinkamo žanro, o ne pagal aukštojo meno reikalavimus.

Kalbėti apie realų istorinį asmenį T.Blindą šiam nuotykiniam filmui aptarti skirtose eilutėse, kaip tai daro Ramūnas Bogdanas, – grynas nesusipratimas. Ir literatūroje, ir ypač kine yra įprasta istorinio asmens vardą naudoti vien kaip iškabą, visiškai laisvai traktuoti istorinius įvykius. Ne vienas kritikas “demaskuoja” šio filmo anachronizmus, tiesiogines nuorodas į šių dienų aktualijas, kitų filmų citatas. Nepastebima paprasto dalyko – kad autoriai tiesiog pasirinko tokį filmo kūrimo stilių ir to neslepia, o, priešingai, šitai net pabrėžia, ir atlieka tai su doze saviironijos. Dar keisčiau, kad filmas komentuojamas tarsi jo net nepažiūrėjus.

Dėl to atsiranda kaltinimų, esą filmas išaukština vagį, arkliavagį, kad tai – klasių kovos reliktas, toks herojus pakursto socialistinės lygiavos iliuzijas.

Tačiau T.Blinda šiame filme visiškai atsikratė savo tradicinio įvaizdžio ir su tokiais vertinimais neturi nieko bendra. Jis nėra nei vagis, nei arkliavagis, nėra net ir “svieto lygintojas”. Jis – tiesiog vaikinas “iš gatvės”, ir, kaip daugelis tokių vaikinų, kiek sutrikęs, ne itin ryžtingas, anaiptol ne mušeika. Ir jis kovoja už Lietuvos laisvę, beje, ne prieš dvarininką Gruinių, o kartu su juo (kritikė Živilė Pipinytė irgi nepastebėjo naujos filmo herojų traktuotės ir Gruinių priskyrė prie neigiamų herojų). Filmo autoriai taikėsi į populiarumą, tačiau išlaikė ir krislą nuoširdumo, tikro entuziazmo. “Tadas Blinda. Pradžia” turi pozityvų užtaisą, kurio, pasirodo, visuomenei išties reikia.