rugpjūčio 4, 2016

Spausdinti Spausdinti

Socialinis modelis migloje

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei ve­ta­vus dau­ge­lį Sei­mo pri­im­to nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so (DK) nuo­sta­tų, šio įsta­ty­mo pers­pek­ty­vos kol kas sken­di mig­lo­je.

Vals­ty­bės va­do­vė sa­ko, kad su­lai­kė 22 DK nuo­sta­tas, nors ja­me yra 260 straips­nių. Tie­sa, ati­des­ni ste­bė­to­jai tei­gia, jog rea­liai ve­tuo­ti net 63 straips­niai. Pre­zi­den­tė pa­brė­žė, kad nau­ja­sis DK per­ne­lyg pa­lan­kus vie­nai ša­liai – darb­da­viams, ir vi­sas 22 (ar 63) kul­kas iš­šo­vė vie­na kryp­ti­mi, ra­gin­da­ma tai­sy­ti ko­dek­są dar­buo­to­jų ir so­cia­liai pa­žei­džia­mų žmo­nių nau­dai.

Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius par­eiš­kė, kad jei bū­tų pri­tar­ta pre­zi­den­tės ve­to, pri­ima­mas DK tap­tų blo­ges­nis ne­gu ga­lio­jan­tis da­bar­ti­nis. To­kiu at­ve­ju darb­da­viai taip pat ver­čiau pa­lik­tų da­bar­ti­nį ko­dek­są. Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad nau­ją­jį so­cia­li­nį mo­de­lį pir­mą kar­tą, kiek sie­kia at­min­tis, kū­rė gru­pė moks­li­nin­kų, va­do­vau­ja­mų pro­fe­so­riaus To­mo Da­vu­lio, ir Sei­me ka­žin ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du pa­vy­ko jį pri­im­ti ne­iš­krai­pius pro­jek­to es­mės. Dar­bo san­ty­kių li­be­ra­li­za­vi­mą, „Sod­ros“, pen­si­jų sis­te­mos pert­var­ką nu­ma­tan­tį so­cia­li­nį mo­de­lį su­da­ro net 44 įsta­ty­mai, ku­riais sten­gia­ma­si su­ba­lan­suo­ti so­cia­li­nių par­tne­rių in­te­re­sus, su­kur­ti stab­džių ir at­sva­rų sis­te­mą. Re­gu­liuo­ja­mi pro­ce­sai yra su­dė­tin­gi. Į juos pa­žvelg­ta ati­džiau: nuo­sta­toms, ku­rios pa­lan­kios vie­nam iš so­cia­li­nių par­tne­rių, su­kur­tos at­sva­ros, nors jos ga­li bū­ti ne pa­čia­me DK, o ki­tuo­se įsta­ty­muo­se. Tad aki­vaiz­du, kad tai­sy­ti vien DK, ne­ma­čius vi­so įsta­ty­mų komp­lek­so ir ne­įsi­gi­li­nus į juos, ri­zi­kin­ga. Vis dėl­to pre­zi­den­tė tam ry­žo­si ir me­tė ryš­kų iš­šū­kį. Dalia  Gry­baus­kai­tė su­žai­dė ne ge­riau­sią žai­di­mą. Pre­zi­den­tės veiks­mai, de­ja, yra pa­ženk­lin­ti po­pu­liz­mo, ku­riuo ji ne­re­tai kal­ti­na kai ku­rias po­li­ti­nes par­ti­jas.

Pre­zi­den­tės lai­ky­se­na ne­so­li­di jau vien dėl to, kad pri­imant so­cia­li­nį mo­de­lį ji ta­po ste­bė­to­ja ir kri­ti­ke, o ne me­dia­to­re ir kū­rė­ja. Ži­no­ma, vals­ty­bės va­do­vė ne­ga­li ak­ty­viai da­ly­vau­ti vi­suo­se vi­suo­me­nė­je vyks­tan­čiuo­se pro­ce­suo­se, ta­čiau nau­ja­sis so­cia­li­nis mo­de­lis – il­gai lauk­ta re­for­ma, svar­biau­sia šią Sei­mo ir tur­būt pre­zi­den­tės ka­den­ci­ją. Re­for­ma Lie­tu­vai, jos kon­ku­ren­cin­gu­mui, jos at­ei­čiai yra itin reikš­min­ga, to­dėl at­okaus ste­bė­to­jo, kri­ti­ko, net ar­dy­to­jo vaid­me­nį var­gu ar ga­li­ma lai­ky­ti gar­bin­gu. D. Gry­baus­kai­tė, ma­ty­da­ma, kad dia­lo­gas ne­pa­kan­ka­mas, ga­lė­jo im­tis ini­cia­ty­vos ir pa­ska­tin­ti dis­ku­si­jas, su­ta­ri­mo pa­ieš­kas. To ne­pa­da­ry­ta, ma­tyt, bai­mi­nan­tis to­kio­je ini­cia­ty­vo­je glū­din­čios ri­zi­kos.

T. Da­vu­lis tei­gia, jog pre­zi­den­tės pa­tai­sos stu­mia dar­bo san­ty­kius net ke­liais žings­niais at­gal, grą­ži­na Lie­tu­vą į XX am­žių. Iš tie­sų prob­le­ma aki­vaiz­di – Lie­tu­vo­je šiuo me­tu ga­lio­ja in­dus­tri­nės eros DK, įtvir­ti­nan­tis ne­lanks­čius dar­bo san­ty­kius. Jis at­ro­do ar­cha­jiš­kas, pa­ly­gin­ti su ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių so­cia­li­niais mo­de­liais. To įro­dy­mas – Pa­sau­lio eko­no­mi­kos fo­ru­mo Glo­ba­laus kon­ku­ren­cin­gu­mo rei­tin­gas, ku­ria­me lie­tu­viš­kai pri­ėmi­mo į dar­bą ir at­lei­di­mo tvar­kai skir­ta 120 vie­ta pa­sau­ly­je, nors pa­gal ga­lu­ti­nį rei­tin­go re­zul­ta­tą mū­sų ša­lis yra ge­ro­kai aukš­čiau – ji įvar­dy­ta kaip 36-a kon­ku­ren­cin­giau­sia vals­ty­bė.

D. Gry­baus­kai­tė, ka­dai­se gar­sė­ju­si kaip tech­no­kra­tė, ži­nan­ti tarp­tau­ti­nę pa­tir­tį ir su­pran­tan­ti pla­čiuo­sius vals­ty­bės in­te­re­sus, kaž­ku­riuo me­tu pa­kei­tė sa­vo vei­ki­mą ir ėmė ak­cen­tuo­ti so­cia­li­nę ap­sau­gą. Ką gi, tai kiek­vie­no po­li­ti­ko tei­sė. Ta­čiau pa­gei­dau­ti­na, kad dar­bo žmo­nės bū­tų gi­na­mi rea­liai, o ne ta­ria­mais po­pu­lis­ti­niais mos­tais, ir kad bū­tų at­siž­vel­gia­ma į vals­ty­bės in­te­re­sus.

Ver­tė­tų pa­ana­li­zuo­ti sta­tis­ti­nius duo­me­nis, at­sklei­džian­čius, ko­kio­mis są­ly­go­mis Lie­tu­vo­je žmo­nės at­lei­džia­mi iš dar­bo. Apie 20 proc. dar­bo su­tar­čių nu­trau­kia­ma pa­si­bai­gus ter­mi­nui, 70 proc. – dar­buo­to­jų pra­šy­mu. Šiais at­ve­jais jo­kios iš­ei­ti­nės kom­pen­sa­ci­jos ne­prik­lau­so. Jas gau­na ke­li pro­cen­tai dar­buo­to­jų, ir tos to­li gra­žu ne 6 mė­ne­sių, bet 2–3 mė­ne­sių dy­džio. Kom­pen­sa­ci­jas stro­piai mo­ka vals­ty­bės tar­ny­ba, vals­ty­bės įmo­nės ir vie­šo­sios ins­ti­tu­ci­jos, o vers­lo įmo­nė­se mo­ka­mos iš­ei­ti­nės kom­pen­sa­ci­jos, dėl ku­rių ta­ria­mos ne­tek­ties lau­žo­mos ie­tys ir lie­ja­mos kro­ko­di­lo aša­ros, šiuo me­tu rea­liai ar­ti­mos nu­liui. Ko­dėl taip yra – jau ki­tas klau­si­mas. Tuo ga­lė­tų pa­si­do­mė­ti pre­zi­den­tė, jei­gu jai taip rū­pi dir­ban­tys žmo­nės, ta­čiau ne­igiant rea­ly­bę ge­rų spren­di­mų pri­im­ti ne­įma­no­ma.

Tai yra ir moks­li­nin­kų, kū­ru­sių so­cia­li­nį mo­de­lį, ar­gu­men­tas. Juk ir mi­nė­tas rei­tin­gas su­da­ro­mas, ir (dar svar­biau) po­ten­cia­lių in­ves­tuo­to­jų spren­di­mai pri­ima­mi įver­ti­nus įsta­ty­mų nu­sta­ty­tą, o ne rea­liai su­sik­los­čiu­sį dar­bo san­ty­kių lanks­tu­mą. So­cia­li­nio mo­de­lio kū­rė­jai sie­kė su­ma­žin­ti ne­vei­kian­čias, „po­pie­ri­nes“ ga­ran­ti­jas ir pa­da­ry­ti jas rea­liai vei­kian­čias. Pa­sak T. Da­vu­lio, nuo rea­ly­bės ir gy­ve­ni­mo po­rei­kių nu­to­lu­sios įsta­ty­mo nor­mos ne tik at­bai­do už­sie­nio in­ves­tuo­to­jus, bet ir ver­čia gy­ven­to­jus sa­vo dar­bą vaiz­duo­ti kaip in­di­vi­dua­lią veik­lą ar­ba stu­mia juos į še­šė­lį. Pro­fe­so­rius pa­brė­žė, kad mo­de­ly­je įtvir­ti­nant vie­nai ša­liai pa­lan­kius pa­kei­ti­mus jis iš­ba­lan­suo­ja­mas, „su­lau­žo­mas“.

Svars­tant so­cia­li­nį mo­de­lį pre­zi­den­tė nuo­lat reiš­kė sa­vo skep­tiš­ką po­žiū­rį. Iš pra­džių ji kal­bė­jo nie­ko ge­ro ne­si­ti­kin­ti iš da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės, pa­skui prie­kaiš­ta­vo, kad val­dan­tie­ji ne­tin­ka­mai ren­gia dis­ku­si­jas, „va­žiuo­ja bul­do­ze­riu per so­cia­li­nius par­tne­rius“, ga­lų ga­le pa­tei­kė ve­to ir ga­na ra­di­ka­lias pa­tai­sas. Jų ren­gi­mui tu­rė­jo įta­kos tai, kad dis­ku­si­jas dėl so­cia­li­nio mo­de­lio pre­zi­den­tė iki šiol ste­bė­jo iš sau­gaus at­stu­mo. Moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, vals­ty­bės va­do­vės pa­siū­ly­mai pa­vir­šu­ti­niš­ki, ne­aps­vars­ty­ti, par­eng­ti ne­pro­fe­sio­na­liai, ką jau kal­bė­ti apie tai, kad ve­tuo­tos ke­tu­rios nuo­sta­tos, dėl ku­rių Tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je bu­vo pa­siek­tas komp­ro­mi­sas. Ti­kė­ti­na, jog pre­zi­den­tės veiks­mai at­spin­dė­jo ne­igia­mą po­žiū­rį į da­bar­ti­nę Vy­riau­sy­bę, ku­ris, ma­tyt, ne­pa­si­keis, kad ir ko ši im­tų­si. De­ja, DK ta­po įran­kiu, ku­riuo D. Gry­baus­kai­tė pa­no­ro pa­si­nau­do­ti kel­da­ma sa­vo po­pu­lia­ru­mą Vy­riau­sy­bės sąs­kai­ta.

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)