lapkričio 12, 2008

Spausdinti Spausdinti

Šiurpios naujienos – su šypsena

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Gražu žiūrėti, su kokiu džiaugsmu visuomenėje priimama šiurpi naujai formuojamos vyriausybės žinia apie numatomą diržų veržimą. Būsimasis premjeras Andrius Kubilius ruošia stalą, ant kurio – kur kas liesesni patiekalai nei iki šiol ir sauja karčių tablečių. Akivaizdu, kad nepavyks dietą skirti vien turintiems antsvorio. Liauni ir grakštūs taip pat bus paprašyti dar kartą susiveržti. Vis dėlto vyrauja supratimas, kad krizės akivaizdoje tai neišvengiama.

Bankininkai žino geriau

Matyt, žmones valdo ne vien plikas tiesmukiškas išskaičiavimas. Kaip ir popsas, dabartinės vyriausybės nuolatinis išsisukinėjimas, dūmų uždangos, netiesos sakymas „užkniso juodai“. Tad su galimais praradimais, kurie pasaulį purtančios krizės akivaizdoje neišvengiami, susitaikoma palyginus lengvai.

Kas diržus turi veržtis labiau? Atidus žvilgsnis į valstybę tiesiog būtinas. Štai per pastaruosius penkerius metus valstybės tarnautojų skaičius padidėjo nuo 19 tūkst. iki 29 tūkst., taigi skaičius augo daugiau nei 2000 tarnautojų kasmet. Kas tai – administracinių gebėjimų didinimas? O gal – skėrių antplūdis? Šliaužianti biurokratų revoliucija? Nieko neturiu prieš valstybės tarnautojus ir suprantu jų vaidmenį valstybės gyvenime, tačiau norėtųsi žinoti, kokia vadybinė strategija lėmė tokį etatų skaičiaus „sprogimą“, kokie šito vajaus rezultatai. Tuo tarpu bent jau šios srities analitikas Vitalis Nakrošis teigia, kad per pastaruosius metus valdžios efektyvumas tik sumažėjo (straipsnis „Lietuvos valdžia: kokie jos rezultatai ir kiek ji kainuoja“).

Naujoji valdžia pasiryžusi šviežia akimi pažvelgti į įsisenėjusias mokestines „tamsiąsias dėmes“, metų metais stovinčias balas, kurių nesiryžo judinti vadinamieji socialdemokratai (apie jas, beje, mėgsta pašnekėti iš premjero posto pasitraukęs socialdemokratų patriarchas Algirdas Brazauskas). Kodėl didelės visuomenės grupės (žemdirbiai, žurnalistai, patentininkai) iki šiol nemoka Sodros mokesčių? Kodėl pelnas ir kitos nedarbinės pajamos, pavyzdžiui, palūkanos, apmokestinamos mažiau nei darbo pajamos? Kokiu pagrindu buvo nustatomos vienos ar kitos mokesčių lengvatos privilegijuojant tam tikras gyventojų grupes? Ateinančios vyriausybės antikrizinė programa žada pamaišyti šį užsistovėjusį vandenį.

Tiesa, būdas, kuriuo toji antikrizinė programa rengiama, yra neskaidrus, todėl kelia įtarimų ir visai nereikalingų aistrų. Gal tiesiog trūksta informacijos, gal ko nors nežinau, bet susidaro įspūdis, kad su žemdirbiais ir jų asocijuotomis struktūromis būsimasis premjeras A. Kubilius bendrauja per televiziją: praneša jiems baisią naujieną, po to ją švelnina, o vėliau, matyt, vėl atsiras naujos traktuotės, nauji paaiškinimai. Profesinės sąjungos taip pat skundžiasi, kad mato vien užvertas duris. Ką jau kalbėti apie kokį nors tarimąsi – nepateikiama informacija. Beje, Tėvynės sąjunga prieš rinkimus su profsąjunga pasirašė sutartį, o Tėvynės sąjungos pirmininkas A. Kubilius kalba, kad socialinis dialogas esanti partijos strateginė kryptis. Tai buvo prieš rinkimus…

Sprendimų priėmimo būdas, nuomonių išklausymas, visuomenės ir suinteresuotųjų grupių informavimas, skaidrumas neretai yra ne mažesnė vertybė, nei priimami, tegul ir patys geriausi, sprendimai. Praėjus beveik dvidešimčiai nepriklausomybės metų mūsų piliečiai nusipelnė geresnio likimo, nei vadovautis gandais ir krūpčioti klausantis nuogirdų, kurios atklysta iš už uždarų durų. Tai ne šiaip sau įgeidis ar tuščias reikalavimas – tai atskleidžia valdančiųjų požiūrį į visuomenę. Tokiame atsainiame požiūryje ir glūdi valdžios ir visuomenės susvetimėjimo šaknys – apie tokį susvetimėjimą pastaruoju metu kalbama vis garsiau. Sakykim, visiems atrodo lyg ir savaime suprantamas dalykas, kad į pasitarimus dėl antikrizinės programos be pretendentų į ministrus kviečiami keli bankų patarėjai. Neabejoju jų kompetencija, tačiau čia būtini paaiškinimai – juk rengiama ne privačios bendrovės ar įstaigėlės, o visos valstybės programa. Kodėl dalyvauja šie, o ne kiti analitikai, kodėl būtent bankininkai – kodėl būtent šis sektorius toks privilegijuotas? Net ir pripažįstant, kad tai aukštos reputacijos specialistai, sunku būtų pagrįsti garantijas, kad šališkumo problema čia neegzistuoja. Tuo labiau, kad tiesos monopolio neturi niekas: pavyzdžiui, europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė ar ekonomistas Povilas Gylys siūlo visai kitus krizės įveikimo būdus.

Į ministeriją – oranžiniais dviračiais

Įdomu žiūrėti galimų ministrų dėliones įvertinus nuolat iškylančią ir niekada neišsprendžiamą specialistų  – nespecialistų problemą. Kraštutines liberalias idėjas propaguojančio Remigijaus Šimašiaus skyrimas ministru galėtų būti abejotinas, tačiau argumentas, kad į teisingumo ministro postą derėtų skirti asmenį, nedirbantį teisininko darbo ir nesusijusį su teisininkų grupuotėmis, sukelia tam tikrą intrigą. Be to, įdomu bus matyti tokį karingą veikėją, dirbantį ministrų kabinete, kuris ne tik „plokštins“, bet ir neišvengiamai didins mokesčius.

Įdomus, nors dar nepatvirtintas variantas yra liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas sveikatos apsaugos ministro poste. Iki šiol Lietuvoje visi šios srities ministrai buvo daktarai, vyraujant įsitikinimui, kad jei moki skalpeliu perrėžti pilvą arba švitinti rentgenu, tai jau savaime turi išmanyt sveikatos apsaugos politiką, sistemą ir vadybą. Tačiau tai gali būti nesusiję dalykai, be to, galima, tegul ir kiek naiviai, samprotauti, kad daktaras neišvengiamai atstovaus daktarų interesams, o šioje sistemoje svarbiausias komponentas, šiaip ar taip, yra pacientas. Tik šiuo atveju kyla klausimas, kas sveikatos sistemoje vizionieriaus rankose virs oranžiniais dviračiais ir gugenheimais? Be to, ar neatsitiks taip, kad atidavus milijardinį vaistų verslą prižiūrėti ir globoti teistam asmeniui, katei bus pavesta saugoti lašinius?

A. Kubilius nesugebėjo atsilaikyti ir Užsienio reikalų ministerijos sugrąžinti politinėn kontrolėn, į ministro postą pasirinkęs diplomatą Vygaudą Ušacką. Taigi Tėvynės sąjunga pati savo rankomis sulaužė įsipareigojimą, rinkėjams duotą savo rinkiminėje programoje, kur parašyta juodu ant balto: „Užsienio reikalų ministras turi būti ne karjeros diplomatų korpuso atstovas, o politikas“. Taigi pakimba ant plauko ir kiti ambicingi krikščionių demokratų tikslai, susiję su užsienio politikos institucinėmis reformomis – pavyzdžiui, kad prezidento, Seimo pirmininko ir premjero patarėjais būtų tik politinio pasitikėjimo pareigūnai, nedeleguoti URM, KAM, VSD ir kitų statutinių institucijų. Lietuvos užsienio politikos kryptis nekelia abejonių, tačiau ar išliks politinė valia siekti, kad būtų skaidrios diplomatų skyrimo procedūros, kad būtų griežtai laikomasi rotacijos principo?

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)