sausio 17, 2019

Spausdinti Spausdinti

Seimo narių skaičius ir demokratija

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Lietuvos žinios

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis paskelbė „naują“ idėją – nuo 141 iki 121 sumažinti Seimo narių skaičių. Žinoma, pagal sąrašus išrinktų Seimo narių sąskaita.

Seimo narių mažinimo idėja nuolat iškeliama jau ne vienerius metus. Seniai žinoma – tokias idėjas siūlo politikai, kurie neturi kuo daugiau pasigirti prieš rinkėjus. Tai toks paprasčiausias būdas patraukti rinkėjų dėmesį.

Ką galima šiuo atveju pasakyti apie Viktorą Pranckietį? Užimdamas Seimo pirmininko postą jis žadėjo, kad pasistengs padidinti visuomenės pasitikėjimą Seimu. To padaryti nepavyko (tiesą sakant, nieko ir nebuvo imamasi). Visuomenės pasitikėjimas parlamentu nepakito ir yra labai menkas.

Kalbėdamas Seimo kadencijos pusiaukelės proga Seimo pirmininkas pasigyrė, kad per dvejus metus parlamentas priėmė 1100 įstatymų. Tačiau – tokį baisų skaičių reikia slėpti, o ne juo girtis. Tai gėdingas srautas įstatyminių pusfabrikačių produkcijos – priimami iki galo neparengti, visapusiškai neapsvarstyti įstatymai, kuriuos tuoj pat reikia taisyti. Ir toks neskaidrus procesas tęsiasi be galo. Lietuvos Seimas priima turbūt daugiausia įstatymų Europoje. Beveik visi jie menkai apsvarstyti. Įstatymų leidyboje vyrauja chaosas, sudarantis pagrindą neskaidriems sprendimams. Visa tai pastatyti į tinkamas vėžes ne taip jau sudėtinga. Tik vietoj darbų, kurie patobulintų Seimo darbą, pagerintų demokratijos kokybę, einama paprasčiausiu populizmo keliu.

Taip, tam tikra Lietuvos žmonių dalis pasisako už Seimo narių skaičiaus mažinimą. Bet kažin, ar kas galėtų pagrįsti, kodėl tokia reforma laikoma tiek svarbia, kad jai būtų skiriama tiek dėmesio ir kad dėl jos išties būtų verta keisti Konstituciją. Juk jokio pastebimo pokyčio įvykdžius tokią reformą Lietuvos žmonės nepajus. Tai kodėl daugelis linkę taip karštai diskutuoti dėl Seimo narių skaičiaus? Greičiausiai tai ne politikos mokslų, o emocinis ir psichologinis klausimas. Žmonės nori tiesiog „atkeršyti“ nemėgiamai valdžiai, padaryti jai ką nors blogo. Už to slypi gilesni dalykai. Nepamirškim, kad parlamentas yra demokratijos simbolis. Nemenka dalis žmonių norėtų nurėžti ne tik dalį Seimo, bet turbūt ir tiesiog panaikinti visą Seimą („Ką išvis ties Seimo nariai veikia, kam jie reikalingi, be jų būtų gyvenimas ramesnis“). Todėl jiems atrodo, kad Seimo narių skaičiaus sumažinimas – tai jau žingsnis ta kryptimi.

Seimo narių, išrinktų pagal kandidatų sąrašus, klausimas – taip pat nuolat iškylanti populistų tema. Vis norima įrodyti, kad išrinkti pagal sąrašus Seimo nariai nėra visaverčiai. Tik tam pagrįsti nepateikiama argumentų. Tuo tarpu reikia atkreipti dėmesį, kad esant daugiapartinei sistemai Seimo narius renkant vienmandatėse apygardose dažnai gali nutikti, kad į antrą rinkimų turą patenka kandidatai, kartu gavę vos 30 procentų balsų. Į Seimą gali būti išrenkamas narys, kurį kaip pirmo pasirinkimo kandidatą mato, pavyzdžiui, vos 15 procentų rinkėjų. Didžiuma rinkėjų antrame ture neturi savo kandidato ir net nėra motyvuoti eiti į rinkimus. Ir tai – ne vienintelės rinkimų vienmandatėse apylinkėse neigiamos pasekmės, kurias atsveria rinkimai daugiamandatėje apylinkėje.

Paradoksas, kad žmonės išsirenka Seimą ir čia pat juo nusivilia. Prezidentui Rolandui Paksui viešųjų ryšių klausimais patarinėjęs Aurelijus Katkevičius prisimena, kad 2002 m. rinkimų kampanijoje buvo žaidžiama žmonių emocijomis, išnaudojamas jų „tvirtos rankos“ ilgesys. A. Katkevičius teigia, kad nuo tų laikų niekas nepasikeitė.

Manyčiau, kad ne viskas taip blogai. Kai kas gal ir pasikeitė. „Tvirtos rankos“ ilgesys išliko, tačiau daugelis simpatizuoja ir demokratiniams lyderiams. Tačiau iš tikrųjų demokratiją vertiname nepakankamai. Kaip nebūtų keista, ypač tai galima pasakyti apie politikus. Pavyzdžiui, kalbant apie ekonomiką, socialinę apsaugą ar švietimą dažnai kaišiojamas Skandinavijos valstybių pavyzdys. O ar kas siūlo paanalizuoti šių valstybių demokratijos funkcionavimo modelį? Juk valdymas, demokratija yra pirminis dalykas, iš kurio išvedama ekonomika ir visa kita. Bet Lietuvoje demokratijos tobulinimo idėjos, jeigu jos randasi – tai tik kaip populizmo apraiškos. Kaip „nemirštanti“ Seimo narių skaičiaus mažinimo idėja ar to paties R. Pakso įvykęs „blyksnis“ propaguojant tiesioginę demokratiją.

Demokratija yra ES pamatinė vertybė. Taip, požiūris į ją kinta. Senosios ideologijos, senieji požiūriai ir mechanizmai praranda savo aktualumą. Dinamiškai besikeičiančiame, labai sudėtingame pasaulyje atsiskleidė tradicinių politikų, nuolat reprodukuojamų politinių partijų programų ribotumas. Kai kas pranašauja, kad per artėjančius Europos Parlamento rinkimus įvyks vertybinis poslinkis. Tačiau – net ir naujai iškylančios partijos nekvestionuoja pačių rinkimų ir demokratijos, net jeigu ją, kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, vadina „neliberalia“. Demokratijos principų paneigimas valstybėse narėse akimirksniu reikštų ES žūtį. Apžvelgiamoje ateityje to neįvyks.

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)