Nuo šių metų liepos 1 dienos naikinamos apskričių viršininkų administracijos. Atsikratyti apskričių buvo sena savivaldybių svajonė, tačiau artėjant jos išsipildymui savivaldybės nedega entuziazmu – naujų galių jos beveik neįgijo, užtat gaus rūpintis iki šiol apskričių valdytomis įstaigomis – vaikų globos namais, specialiojo ugdymo ir užimtumo centrais ir pan., – kuriose susikaupė daug neišspręstų vadybinių ir finansinių problemų.
Atrodo, kad valdančioji koalicija, kuri ir pati save jau pamiršo vadinti iš pradžių prisiimtu Permainų koalicijos vardu, energijos bei entuziazmo įgyja vien tada, kai prabylama apie mokesčių didinimą. Kitose srityse kūrybiškumo ir tikro pasiryžimo ką nors keisti ir tobulinti akivaizdžiai stinga. Tai atsiskleidė vangiose diskusijose dėl apskričių reformos ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemos. Demokratijos tobulinimo darbą Lietuvoje derėtų pradėti būtent nuo savivaldos institucijų, kurios yra arčiausiai žmonių ir kur piliečiai turėtų būti pirmiausia įtraukti į valdymą ir vietos reikalų sprendimą.
Prieš rinkimus partijos kaip visada daug kalbėjo apie savivaldos problemas ir žarstė pažadus, tačiau dabar viskas pamiršta. Kas nesutinka su tuo, kad reikia didinti savivaldybių ekonominį savarankiškumą, daugiau galių suteikti seniūnams ir bendruomenių taryboms, rengti tiesioginius seniūnų rinkimus? Tačiau šie klausimai pamiršti.
Susidaro įspūdis, kad reformas ir net diskusijas apie savivaldybių demokratizavimą stabdo merai, pasinaudodami savo įtaka partijose. Merai turi daug kritinių minčių apie savivaldos būklę Lietuvoje, tačiau šią kritiką vis dažniau nutyli, nes jau nebenori, kad būtų kas nors keičiama. Daugelyje savivaldybių valdžioje įsitvirtino grupuotės, kurios veikia niekam neatsiskaitydamos, joms negalioja demokratiniai priežiūros mechanizmai. Deja, ir vietos žiniasklaida dažnai yra priklausoma nuo vietos vadukų arba bent jau nenori su jais pyktis, nes tai reikštų reklamos praradimą ir žlugimą.
Rinkimų sistemos atnaujinimas ir patobulinimas galėtų tapti svarbiu žingsniu priartinant savivaldą prie žmonių. Šiuo metu savivaldybių tarybose posėdžiauja dažnai mažai žinomi partijų sąrašų kareivėliai, kurie atsakingi tik savo partijos vadukams, o ne rinkėjams.
Konstitucinis Teismas privertė Seimą nagrinėti savivaldybių tarybų rinkimų klausimą. Jis paaiškino, kad rinkimuose turi teisę dalyvauti ir nepartiniai kandidatai. Gali būti, kad šia proga nebus pasinaudota, o nevykusios rinkimų įstatymo pataisos padėtį gali dar pabloginti. Merai atmetė Seimo komiteto siūlytą vidinių apygardų idėją: savivaldybes suskirstyti į mažesnes apygardėles, kur proporciniu būdu būtų renkama nuo 2 iki 5 tarybos narių. Esą taip išrinkti tarybų nariai rūpinsis tik savo kvartalu, o ne visa savivaldybe. Tai yra argumentas, prieštaraujantis demokratijos principams ir padiktuotas vien merų interesų. Nejaugi nedideliuose dariniuose, kokios yra savivaldybės, negalima rasti sutarimo, ir vienų gyventojų reikalai gali būti tvarkomi tik kitų sąskaita? Tai nebūtų jokia problema, jei merai savo galias naudotų interesams derinti, o ne savo šešėliniams prioritetams.
Neturintiems savo konkretaus atstovo taryboje gyventojams durys į savivaldybę dažnai lieka užvertos. Tikslingiausia būtų savivaldybėse įvesti mišrią rinkimų sistemą, panašią į tą, kuria renkamas Seimas. Jos atsisakyta motyvuojant, kad ji esanti brangi: tarybos nariui atsistatydinus tektų skelbti naujus rinkimus. Tai keistas motyvas, turint omeny, kad sistema, kai vietos rinkimuose sudaromos apygardos rinkti vieną tarybos narį, taikoma daugelyje kraštų, įskaitant kaimynę Lenkiją. Šiuo metu papildomų rinkimų į savivaldybės tarybas rengti nereikia, tačiau argi tai galime laikyti pranašumu? Rinkėjai ciniškai apgaudinėjami, į partijų rinkimų sąrašus, dažniausiai jų viršuje, įtraukiant žinomesnius žmones, kurie net neplanuoja dirbti savivaldybėse.
Pavyzdžiui, iškart po 2007 metų savivaldos rinkimų atsistatydino 18 Alytaus rajono išrinktų tarybos narių iš 25, Elektrėnų – 15 iš 25, Klaipėdos rajono – 13 iš 25, Marijampolės – 15 iš 27, Šakių rajono – 13 iš 25, Šilalės rajono – 20 iš 25, Telšių rajono – 16 iš 27, Trakų rajono – 14 iš 25.
Tai rinkėjų apgaulė: ar tokias savivaldybių tarybas išvis galima laikyti demokratiškai išrinktomis ir teisėtomis? Suprantama, kodėl merai niekada neragins atsisakyti tokios rinkimų sistemos: ant populiaresnių žmonių nugarų į savivaldybes patenka jau minėti kareivėliai, kuriais paprasta žaisti. Išrinktų vidinėse apygardose politikų atsakomybė gerokai išaugtų ir tokios niekuo nepateisinamos kaitos neliktų.
Vidinės apygardos reikalingos, nes jose galėtų kandidatuoti ir su partijomis nesusiję piliečiai. Dabartinis pasiūlymas leisti rinkimuose dalyvauti nevyriausybinių organizacijų sąrašams yra grynas nesusipratimas. Tai padaryti yra tiesiog neįmanoma, nes nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos kaip nedalyvaujančios jokioje valdžioje ir valdžios nesiekiančios. Vadinasi, šis pasiūlymas reiškia tik viena – prikursime naujų partijų (nors ir klaidinamai vadinsime jas nevyriausybinėmis organizacijomis), kurios bus dar prastesnės kokybės nei dabartinės.