sausio 31, 2019

Spausdinti Spausdinti

S. Skvernelis – kandidatas į prezidentus

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Lietuvos žinios

Sausio 26 d. „valstiečiai“ Saulių Skvernelį paskelbė partijos kandidatu į prezidentus. S. Skvernelis – stiprus kandidatas. Jo reikėjo, kad rinkimuose būtų sukurta tikra intriga. Tvirtas, drąsus, tiesus, aštrialiežuvis, jis imponuos ne vienam rinkėjui, ypač provincijoje.

Reikšminga ir tai, kad visuomenės pasitikėjimas „valstiečiais“ sausio mėnesį pirmą kartą po ilgesnio laiko pranoko opozicinius konservatorius. Lietuvos ekonomikos padėtis nebloga, prisiminimas apie didžiąsias „valstiečių“ klaidas, darytas kadencijos pradžioje, išblėso, emigracija atslūgo. Žmonės netgi susitaikė su alkoholio prekybos apribojimais, o alkoholio vartojimas, kaip bebūtų, sumažėjo. „Valstiečiai“ labiau pastebimi nei konservatoriai, kurie jau kurį laiką nepasiūlė dėmesį patraukiančių idėjų. Bet užvis keisčiau, kad netgi po dvejų metų valdžioje „valstiečiai“ daugelio vis dar suvokiami kaip partija, oponuojanti elitui. Žvelgiant objektyviai, tam nėra jokio pagrindo – „valstiečiai“ pagal savo veiklą ir stilių iš esmės niekuo nesiskiria nuo anksčiau buvusių valdžių. Vis dėlto sunkiai nusakomas „valstiečių“ lyderiams būdingas konfrontacijos nervas ir karingos, nors neveiksmingos suvesti sąskaitas su praeitimi skirtos Seimo komisijos daro savo. „Valstiečiai“ žmonių akyse – antielitiniai, nors tu ką.

Visa tai svarbu ir analizuojant partijos kandidato S. Skvernelio perspektyvas prezidento rinkimuose. Vos S. Skverneliui paskelbus apie kandidatavimą jo reitingai visuomenės apklausose, skirtose įvertinti kandidatų į prezidentus populiarumą, šovė į viršų. To užteko jam pralenkti Ingridą Šimonytę, nors Gitanas Nausėda – vis dar populiariausias. Taigi S. Skvernelio populiarumo duobė po juodojo gruodžio, paženklinto daug kritikos sulaukusiais ministro pirmininko akibrokštais, jau įveikta.

Deja, S. Skvernelis yra ministras pirmininkas, ir tai daug ką sujaukia. Jau dabar pasigirsta kaltinimai, kad jis administracinius išteklius naudoja savo žinomumui didinti, pavyzdžiui, sprendimą kandidatuoti pranešdamas vyriausybiniais informacijos kanalais. Nesunku prognozuoti, kad nemaža rinkimų batalijų dalis bus skirta būtent vyriausybės vadovo administracinių resursų panaudojimo temai, o ne programinių nuostatų susidūrimui, kaip turėtų būti.

Ministro pirmininko patarėjai atšauna, kad ir kiti kandidatai panaudoja administracinius resursus – pavyzdžiui, apie siekį kandidatuoti pranešė Seimo rūmų patalpoje. Taip pat yra buvę, kad rinkimų kampaniją vykdė pareigas einantys prezidentai. Tai tiesa, tačiau problema vis dėlto išlieka. Mat ministro pirmininko galios yra nesulyginamai didesnės, nei Seimo nario, didesnės ir už prezidento. Todėl didesnės ir problemos.

Kažin, ar žurnalistai, ėmę gilintis į tai, kad ministro pirmininko skelbimas kandidatuoti buvo nufilmuotas vyriausybės samdomo operatoriaus, tiksliai suformulavo problemą, ir netgi – ar neatitraukė visuomenės dėmesio tokiais šalutiniais dalykais. Nes didžiausia problema yra, ar ministras pirmininkas atsilaikys pagundai priimti populistinius sprendimus. Retrospektyviai vertinant S. Skvernelio veiklą kyla įtarimų, kad prieš tokią galimybę jis nepajėgė atsispirti ir žengė žingsnius pigaus populiarumo keliu. Paprastai aklai pasikliaujantis savo srities ministrų siūlomais sprendimais, S. Skvernelis nepaprastai aktyviai ėmėsi reklamuoti savas „kovos“ su kainomis akcijas, naujų prekybos tinklų pritraukimą, maisto kuponus. Jo teiktos idėjos akivaizdžiai iškrito iš pabrėžtinai technokratinės vyriausybės veiksmų konteksto, buvo neracionalios ir prieštaringai vertinamos. Kas galėtų paneigti, kad jos buvo iškeltos S. Skverneliui jau apsisprendus kandidatuoti ir pradėjus medžioti minėtų provincijos rinkėjų dėmesį?

Kitas įdomus klausimas, kodėl S. Skvernelis nusprendė dalyvauti prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Žinoma, „valstiečiams“ reikalingas stiprus kandidatas į prezidentus. S. Skvernelis toks ir yra – „valstiečiai“ kito neturi net iš tolo panašaus į jį. Sunkiau suprasti, kodėl ministras pirmininkas panūdo savo postą iškeisti į prezidento.

Yra žinoma, kad Algirdui Brazauskui kur kas labiau prie širdies buvo ministro pirmininko postas, o prezidentauti jam buvo nemiela – net nepanorėjo siekti antros kadencijos. S. Skvernelio noras – priešingas. A. Brazausko pozicija šiuo atveju buvo geriau motyvuota. Vadovauti didžiuliam vyriausybės aparatui su 14 ministerijų – tai kur kas didesnė atsakomybė ir galimybė padaryti didesnį poveikį  valstybei, jei, žinoma, tai politikui iš tikrųjų rūpi. Bet S. Skvernelis veržiasi į prezidentūrą, ramius, palyginus su Vyriausybės pastatu, rūmus S. Daukanto gatvėje tam, kad dalyvautų nuobodžiuose europiniuose posėdžiuose, galėtų šnekučiuotis su kitų valstybių vadovais anglų kalba, kurios nelabai moka, temomis, kurių nelabai išmano ir kurios nelabai jam ir terūpi.

Matyt, ne tokios jau brangios jam tos vyriausybės pradėtos vadinamos reformos. Numatomas ministro pirmininko kandidatavimas vyriausybės veiklą trikdo jau dabar – matyt, dėl miglotos ateities nesiseka surasti kandidato į aplinkos ministrus.

Kai kurie apžvalgininkai S. Skvernelio siekį tapti prezidentu aiškina psichologinėmis priežastimis. Tai tiesiog lošėjas, kuris visada statys daugiau, jei jam sekasi.

Kokios S. Skvernelio pažiūros? Jis ne socialdemokratas, bet ir ne dešinysis. Tai technokratas eklektikas, galintis ginti bet kokią idėją, kuri paranki tuo momentu, ypač jei padeda didinti savą populiarumą. Vyriausybės ministrai surinkti tokiu būdu: tiesiog pavyko prisikalbinti vieną ar kitą profesionalą. Pakeitus ministrą kitų pažiūrų ministru politika gali keisti kardinaliai, bet ministro pirmininkui tai – nė motais. Žinoma, tiems, kurie ieško „antielitinio“ kandidato tokie prieštaravimai nerūpi. Kita vertus, ministro pirmininko patirtį turintis „antielitinis“ kandidatas – neblogiausia pasirinkimo galimybė Lietuvai.

 

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)