rugsėjo 15, 2014

Spausdinti Spausdinti

Rusija ir „McDonald’s“

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

1999 me­tais pa­skelb­to­je kny­go­je Tho­mas L. Fried­ma­nas iš­dės­tė Auk­si­nių ar­kų teo­ri­ją, ku­ri skel­bia, kad nie­ka­da tarp sa­vęs ne­ka­ria­vo ir, ma­tyt, nie­ka­da ne­ka­riaus vals­ty­bės, ku­rio­se yra įsi­kū­rę „McDo­nald’s“ tink­lai.

Teo­ri­ja grin­džia­ma nau­dos mo­ty­vu: vals­ty­bės, ku­rio­se įsi­kū­ręs „McDo­nald’s“, yra pa­sie­ku­sios tam ti­krą ge­ro­vės ly­gį, ku­ris ka­ro me­tu ne­iš­ven­gia­mai smuk­tų. Vė­liau T. L. Fried­ma­nas pa­aiš­ki­no teo­ri­ją pri­dur­da­mas, kad tarp­tau­ti­nius tink­lus, to­kius kaip „McDo­nald’s“, tu­rin­čios vals­ty­bės yra in­teg­ruo­tos į glo­ba­lią eko­no­mi­kos sis­te­mą, ku­ri tei­kia aki­vaiz­džią eko­no­mi­nę nau­dą, o ka­ras šį pra­na­šu­mą aki­mo­ju pa­nai­kin­tų. Teo­ri­jos au­to­rius pa­tiks­li­no, kad šie mo­ty­vai, ži­no­ma, ne­pa­nai­ki­na ka­ro ti­ki­my­bės, ta­čiau by­lo­ja, kad to­kių vals­ty­bių nuo­sto­liai ka­re bū­tų itin di­de­li.

Su­lau­kė­me lai­ko, kai Auk­si­nių ar­kų teo­ri­ja ta­po pa­neig­ta: Ru­si­jos ka­riuo­me­nė įsi­ver­žė į Ukrai­ną. Abi vals­ty­bės tu­ri „McDo­nald’s“ tink­lus. Ne­ga­na to, Ru­si­ja žen­gė sim­bo­li­nį žings­nį – ap­kal­ti­nu­si hi­gie­nos tai­syk­lių pa­žei­di­mais už­da­rė 12 ša­ly­je vei­ku­sių „McDo­nald’s“ res­to­ra­nų, tarp jų esan­tį Mask­vos Puš­ki­no aikš­tė­je – di­džiau­sią pa­sau­ly­je, per par­ą ap­tar­nau­jan­tį 20 tūkst. lan­ky­to­jų. Tie­sa, Ru­si­jo­je iš vi­so vei­kia dau­giau kaip 100 „McDo­nald’s“ res­to­ra­nų, ta­čiau sim­bo­li­nė mi­nė­to žings­nio pra­smė yra aki­vaiz­di.

Dėl at­vi­ros ag­re­si­jos, nu­kreip­tos į kai­my­nę vals­ty­bę, Ru­si­ja pa­ti­ria nuo­sto­lių, at­ei­ty­je jie bus dar di­des­ni. Net griež­tes­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) sank­ci­jos, ne­svar­bu, bus įves­tos ar ne, ne­at­liks to­kio vaid­mens, kaip pa­si­kei­tęs tarp­tau­ti­nio vers­lo po­žiū­ris. Vien šių me­tų pir­mą­jį pus­me­tį iš Ru­si­jos „pa­bė­go“ 75 mlrd. JAV do­le­rių, rub­lio kur­sas smu­ko iki re­kor­di­nių že­mu­mų, o eko­no­mi­kos au­gi­mas su­sto­jo. Ta­čiau tai men­ki da­ly­kai, pa­ly­gin­ti su tuo, kas Ru­si­jos lau­kia at­ei­ty­je. Ru­si­ja ne­be­ga­li ti­kė­tis už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų, su­žlug­dy­ta pre­ky­ba su svar­biau­siais par­tne­riais. Auk­si­nių ar­kų teo­ri­ja ti­krai vei­kia – po me­tų ki­tų iš­ryš­kės skaus­min­gos Ru­si­jos sa­vii­zo­lia­ci­jos nuo Va­ka­rų eko­no­mi­kos pa­sek­mės.

Ne­pai­sant vie­no ki­to įspė­ja­mo bal­so (vi­sų pir­ma pa­mi­nė­ti­nas Ed­war­das Lu­ca­sas), il­gą lai­ką at­ro­dė, kad Ru­si­ja pri­ėmė pa­sau­ly­je vis la­biau įsi­ga­lin­čią mąs­ty­mo par­adig­mą, pa­gal ku­rią di­džiau­siu vals­ty­bių rū­pes­čiu tam­pa žmo­nių ge­ro­vė, o vy­riau­sy­bės jos sie­kia ska­tin­da­mos pa­žan­gą, mo­der­ni­za­vi­mą ir at­vi­rą rin­ką. Ru­si­ja ga­na nuo­sek­liai va­do­vau­ja­si mi­nė­tais pri­nci­pais ir, be ki­ta ko, pa­sie­kė ne­ma­žų lai­mė­ji­mų. Nuo 1999 me­tų, kai iš­kart po kri­zės prem­je­ru ta­po Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, Ru­si­jos eko­no­mi­kos au­gi­mas vir­ši­jo net Ki­ni­jos pa­žan­gą, Ru­si­ja so­li­džiai da­ly­va­vo Di­džio­jo aš­tuo­ne­to (G8) veik­lo­je, 2012 me­tais ta­po Pa­sau­lio pre­ky­bos or­ga­ni­za­ci­jos na­re, o šių­me­tė So­čio olim­pia­da tu­rė­jo pa­sau­liui pri­sta­ty­ti Ru­si­ją kaip mo­der­nią di­de­lių ga­li­my­bių ša­lį.

Kas lė­mė, kad Ru­si­ja, re­gis, taip stai­ga pa­kei­tė sa­vo el­ge­sį? Ga­li­ma kal­bė­ti apie dvi svar­biau­sias prie­žas­tis. V. Pu­ti­no re­ži­mas iš­nau­do­jo sa­vo ga­li­my­bes ir ša­lies lau­kė stag­na­ci­ja. Ru­si­jo­je pra­gy­ve­ni­mo ly­gis ki­lo, ta­čiau ša­lies eko­no­mi­ką iš es­mės pa­lai­kė tik ener­ge­ti­nių iš­tek­lių eks­por­tas. Ne­tu­rė­da­ma ką dau­giau eks­por­tuo­ti, Ru­si­ja li­ko vi­siš­kai pri­klau­so­ma nuo pa­dė­ties ener­gi­jos rin­ko­se, o jos nie­ko ge­ra ne­ža­da.

15 me­tų ša­liai va­do­vau­jan­tis V. Pu­ti­nas jau per šią sa­vo pre­zi­den­ta­vi­mo ka­den­ci­ją vir­šys Leo­ni­do Brež­ne­vo val­dy­mo re­kor­dą. Jo pos­tų ro­ta­ci­ją su Dmi­tri­ju­mi Med­ve­de­vu dau­ge­lis ru­sų įver­ti­no kaip įžū­lią ap­gau­lę. 2011 me­tų pa­bai­go­je – 2012 me­tų pra­džio­je, pra­si­dė­jus V. Pu­ti­no pre­zi­den­to rin­ki­mų pro­ce­sui, Mask­vą ir vi­są ša­lį su­dre­bi­no nuo 1990-ųjų ne­ma­ty­ta pro­tes­tų ban­ga, ku­ri kar­tais da­rė­si pa­na­ši į spal­vo­tą­ją re­vo­liu­ci­ją. Per mi­tin­gus tek­da­vo su­im­ti iki 400 žmo­nių. Nors įtam­pą iš­sklai­dy­ti pa­vy­ko, ta­po aki­vaiz­du, kad jei vis­kas ir to­liau taip klos­ty­sis, vė­liau­siai 2018 me­tais, bai­gian­tis dar vie­nam pre­zi­den­ti­niam cik­lui, V. Pu­ti­no lau­kia ne­links­mas li­ki­mas. Ka­ras li­ko be­ne vie­nin­te­lė iš­ei­tis au­to­ri­ta­ri­niam pre­zi­den­tui, ga­ran­tuo­tas bū­das už­si­ti­krin­ti po­pu­lia­ru­mą ir su­stip­rin­ti sa­vo val­džią, juo­lab kad ka­ro veiks­min­gu­mą V. Pu­ti­nas ži­no iš sa­vo as­me­ni­nės pa­tir­ties: 1999 me­tais įsit­vir­tin­ti val­džio­je jam pa­dė­jo an­tra­sis Če­čė­ni­jos ka­ras.

Taip pat rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į Ru­si­jos vi­suo­me­nę. Po tam ti­krų blaš­ky­mų­si pa­aiš­kė­jo, kad ša­lis ne­su­ge­ba at­sis­vei­kin­ti su sa­vo so­vie­ti­ne pra­ei­ti­mi. Vi­suo­me­nė pers­melk­ta nos­tal­gi­jos, tad mė­gi­ni­mas res­tau­ruo­ti pra­ei­tį su­lau­kia di­de­lio pri­ta­ri­mo. Įta­kos plė­ti­mas bet ko­kia kai­na, ka­ri­niai iš­puo­liai pa­ten­ka į pra­ei­ties pri­kė­li­mo sce­na­ri­jų.

O ką pa­sa­kys Ru­si­jos žmo­nės, kai pa­jus, kad dėl ka­ro smu­ko jų gy­ve­ni­mo ly­gis? At­sa­ky­mo į šį klau­si­mą rei­kia ieš­ko­ti ne T. L. Fried­ma­no kny­go­je, o pri­si­me­nant so­vie­ti­nę pa­tir­tį. So­vie­ti­nis žmo­gus ga­li iš­kęs­ti di­džiau­sius ne­pri­tek­lius, o jo nuo­mo­nė nie­kam ne­svar­bi. Ru­si­ja spar­čiai žen­gia au­to­ri­ta­riz­mo ke­liu, ir da­bar jau tas pat, ko­kie V. Pu­ti­no rei­tin­gai, 80 ar 40 proc., nes tai nie­ko ne­pa­keis. Kai kas tam ti­kras vil­tis sie­ja su Ru­si­jos oli­gar­chais, ar­ti­miau­sia V. Pu­ti­no ap­lin­ka – esą gal­būt jie pri­rems V. Pu­ti­ną, kai skau­džiai sa­vo kai­liu pa­jus at­si­ri­bo­ji­mo nuo Va­ka­rų pa­sek­mes. Vis dėl­to aki­vaiz­du, kad oli­gar­chai rems re­ži­mą, nes jis ir su­da­rė jiems są­ly­gas to­kiems tap­ti, ką jau kal­bė­ti apie tai, kad V. Pu­ti­no re­ži­mo tie­siog nė­ra kuo pa­keis­ti. Vie­nin­te­lė bent šiek tiek rea­li opo­zi­ci­ja – ko­mu­nis­tai.

Ru­si­jos pa­tir­tis aki­vaiz­džiai par­odė, ko­dėl de­mo­kra­ti­ja yra pra­na­šes­nė už au­to­ri­ta­riz­mą. Au­to­ri­ta­ri­nei Ru­si­jos sant­var­kai stip­rė­jant vi­sa ša­lis, net vi­sa Eu­ro­pa ta­po vie­no žmo­gaus įkai­tu. Ru­si­jos veiks­mų prog­no­zuo­ti ne­įma­no­ma, nes jie vi­siš­kai pri­klau­so nuo to, kas šaus į gal­vą V. Pu­ti­nui, o is­to­ri­nė pa­tir­tis liu­di­ja, kad ne­ri­bo­tos ga­lios daž­nai iš­ryš­ki­na li­guis­tas ly­de­rio psi­chi­kos ten­den­ci­jas.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)