gruodžio 1, 2008

Spausdinti Spausdinti

Rinkos fundamentalizmo gniaužtuose

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Atėjo laikas pasakyti karčią tiesą: mūsų valstybė nuklydo ne tuo keliu. Atsakomybė už tai tenka tiems, kurie galingiausi – būtent, stambiesiems Lietuvos verslininkams. Taip pat ir politikams, kurie sąmoningai arba iš nežinojimo stropiai tarnauja Drakonui.

Kabina ir šaukštu, ir šaukšteliu

Didžiausia Lietuvos bėda yra ne energetikos problemos, ne užsienio investicijų stygius ar nepatogi geografinė padėtis. Didžiausia Lietuvos bėda yra didžiuliai ekonominiai ir socialiniai skirtumai, kurie susidarė tarp gyventojų. Laikas pripažinti, kad ne kas kita, o būtent tai yra svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvenimas Lietuvoje dažnai tampa nepakenčiamas. Nuo šito plečiasi visas tinklas blogybių, alinančių mūsų visuomenės organizmą – politikų ir visuomenės susvetimėjimas ir visuomenės nuomonės nepaisymas, biurokratizmas ir teisybės deficitas, regioniniai skirtumai ir merdintys miesteliai.

Mūsų pramonininkų svarbiausias atstovas, konfederacijos prezidentas, pasirodo, kuria schemas, kaip aplenkti mokesčių inspekciją parduodant nekilnojamąjį turtą. Mūsų stambiausi prekybininkai, sužaidę pokerio partiją iš viso šalies energetikos ūkio, nepasibodi užgrobti dar ir keleto hektarų valstybės miško, net nesivargindami suteikti teisėtumo regimybės. Kito magnato, tapusio politiku, nė kiek nejaudina faktas, kad jo įmonėse žmonės bjauriausiai išnaudojami mokant jiems atlyginimus vokeliuose. Tam netgi randama „žaismingų“ pateisinimų.

Žinoma, čia minimi faktai – tik aisbergo viršūnė. Stambusis verslas praktikavo ir vis dar praktikuoja laukinio kapitalizmo „prakaito išspaudimo sistemą“. Ironiška – toms įmonėms, kurios nemoka atlyginimų vokeliuose, net įteikiami specialūs prizai. Darbuotojas nė kiek nevertinamas, darbuotojų kaita Lietuvoje bene didžiausia Europoje, tačiau didžiai daliai verslo svarbu viena – kuo daugiau pajoti ant kito nugaros. Politikams kapituliavus prieš stambiuosius verslininkus į pašalį nustumtas smulkus ir vidutinis verslas, sužlugdyta verslininkystės idėja, kuria nebetiki net ir jauni žmonės. Tūkstančio ir vienos kiaulystės bendras rezultatas – sužlugdyta visuomenės santarvė, pakirstos valstybės galios, įsivyravę laukiniai miško dėsniai. Baisiausia to pasekmė – iš Lietuvos pasitraukė, arba, tiksliau, buvo išvaryta didelė tautos dalis. Siaubinga, bet tai buvo daroma net su kažkokiu sadistiniu džiugesiu. Pritrūkus darbo rankų iškart pateiktos paraiškos įsivežti darbuotojus iš užsienio, kurie, tikimasi, taps dar tobulesniais vergais.

Prasisiekėliai pasitraukė į getus, visuomenę stebi pro aukštų tvorų plyšius. Savo tuštybę tenkina kartais nusipirkdami Seimo nario krėslus, kartais įdėdami savo nuotraukas spalvingų žurnalų viršeliuose. Galima teisinti šiuos žmones: galbūt „prasimuša“ sovietinio žmogaus tapusiu, pasak „Anties“ dainos, buržujumi kompleksai („Lengvai pakalęs ir miklus kaip bulius“, dainuoja „Antis“), galbūt savo žymę paliko „laukinio kapitalizmo“ fazė, kai buvo kaupiamas pradinis kapitalas, galbūt stinga intelekto, vidinės kultūros. Visa tai, matyt, iš tikrųjų turi įtakos. Tačiau tai galioja ir visam pokomunistiniam regionui. Ir vis dėlto iš Lietuvos, skaičiuojant tam pačiam gyventojų skaičiui, buvo išvaryta daugiausia žmonių – nepalyginamai daugiau nei iš bet kurios kitos valstybės. Todėl pasiteisinimas vien objektyviomis aplinkybėmis negalioja.

Naujoji paradigma

Purtomas ekonominės krizės pasaulis keičiasi. Sparčiai keičiasi paradigma, kaip vertinama ekonomika, kapitalizmas, moralė versle. Pasaulio, kurį pažinojome, nebėra. Tai bene raiškiausiai išreiškė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (lietuvišką kalbos vertimą su daugeliu klaidų rasite čia, anglišką, tiesa, nepilną, čia). Tai, kad rinkos visada teisios, buvo beprotiška idėja, sako dešiniosioms pažiūroms atstovaujantis prezidentas. Pasibaigė visagalės ir visada teisios rinkos era. Pasibaigė laissez-faire era. Vėl iš naujo turi būti peržiūrimas valstybės vaidmuo – valstybė turi gerokai daugiau dalyvauti ekonominiuose procesuose, užtikrinti, kad visuomenės raida vyktų harmoningai. Valstybė turi nustatyti verslo moralinius standartus ir priversti, kad jų būtų laikomasi.

O kaip šiame paradigmos kaitos kontekste atrodo Lietuva? Ar ir toliau liksime įkaustyti rinkos fundamentalizmo dogmose? Ar valstybė pasirengusi prisiimti gerokai didesnį vaidmenį? Čia yra problemų, susijusių su kompetencija – ir ne tik. Tam, kad būtų prielaidos valstybei prisiimti didesnį vaidmenį, reikia, kad valstybė turėtų pasitikėjimą. O jo šiuo metu stokojama.

Naujasis premjeras Andrius Kubilius deklaruoja, kad valstybei, valdžiai, politikai stengsis sugrąžinti lyderystės vaidmenį. Lietuva dabar palankioje padėtyje – naujai valdžiai visuomenė natūraliai suteikia pasitikėjimo kreditą. Juo pasinaudojant galima daug nuveikti valstybės, jos ateities labui, bet, kita vertus, reikia neužmiršti, kad tas kreditas gali labai sparčiai išgaruoti.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)