- Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė - https://sauliusspurga.lt -

Režisieriaus planas pavyko

Visa šalis priversta stebėti situacinę komediją, kurioje dalyvauja prezidentė, premjeras ir STT.

Su naujojo švietimo ir mokslo ministro paskyrimu susijusios įvairios keistos aplinkybės pinasi ir didėja it sniego kamuolys. Pasak premjero Algirdo Butkevičiaus, darosi iš dalies juokinga, o iš tikrųjų – graudžiai juokinga.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atmetė į švietimo ir mokslo ministro postą siūlomo dabartinio Seimo pirmininko pavaduotojo Vydo Gedvilo kandidatūrą, motyvuodama STT pateikta kriminalinės žvalgybos pažyma. Pasak prezidentės, „pateikta kriminalinės žvalgybos informacija neleidžia net svarstyti pateikto kandidato“. „Neįtikėtina, kad premjeras, turėdamas tokią svarią informaciją, ryžosi teikti šią kandidatūrą“, – pridūrė D. Grybauskaitė.

Šie teiginiai kategoriški ir skamba įtikinamai, tačiau premjeras ir jo teisininkai, perskaitę tą pačią pažymą, nieko, kas kompromituotų kandidatą, neaptiko.

Pasiremdama pažyma prezidentė pasirinko netikusį būdą atmesti kandidatą į ministrus. Tokia pažyma gali būti papildomas, bet ne svarbiausias ir vienintelis motyvas atmesti kandidatą, nes joje pateikti faktai tėra žvalgybos duomenys ir, suprantama, negali būti visiškai patikimi. Be to, kiti politikai ir visuomenė nežino, kas toje pažymoje parašyta, ir tai neišvengiamai gimdo nepasitikėjimą, įtarimus, sumaištį.

Būtų sunku atspėti, kokie motyvai paskatino prezidentę būtent taip pasielgti. Tačiau argumentų, kodėl taip nereikėjo daryti, galima surasti visą virtinę. Visų pirma, keistoje šviesoje pasirodo dviejų aukščiausių valstybės pareigūnų santykiai. Į žinią, kad D. Grybauskaitė atmetė V. Gedvilo kandidatūrą, premjeras reagavo neįprastai aštriai, retoriškai klausdamas, ar Lietuva – autokratinė valstybė. Toliau įvykiai klostėsi dar gražiau. Per D. Grybauskaitės ir A. Butkevičiaus susitikimą gegužės 11 dieną klausimo ne tik nepavyko išsiaiškinti – viskas tapo dar labiau supainiota. Premjeras apie V. Gedvilą išgirdo informacijos, kurios nebuvo jo gautoje STT pažymoje. A. Butkevičius viešai svarstė, ar STT aukščiausiems pareigūnams pateikė skirtingas pažymas, ar prezidentė papildomos informacijos gavo žodžiu? Ši besiplėtojanti situacinė komedija gali sukelti rimtų abejonių dėl aukščiausių pareigūnų kompetencijos. Ar sprendimai priimami vadovaujantis patikima informacija, ar nuogirdomis?

Antra, nenuosekli ir nepatikima pasirodė STT veikla. Kaip sakė ministras pirmininkas A. Butkevičius, jis gavo STT pažymą, kurioje nebuvo išdėstyta jokių priekaištų kandidatui į ministrus, o po kelių valandų – kitą tos pačios tarnybos pažymą su informacija, kurią galima traktuoti kitaip. Seime Darbo partija pateikė įstatymo pataisą, kuri numatytų galimybę paviešinti slaptas pažymas. Tokia pataisa suvaržytų STT veiklą, apribotų šios institucijos galimybę teikti konfidencialią informaciją aukščiausiems valstybės pareigūnams.

Trečia, visuomenėje prasidėjo beprasmiškas šurmulys, spėliojant, kas gi parašyta toje slaptoje pažymoje. Vienos žiniasklaidos priemonės savo archyvuose surado visa, kas tariamai gali mesti įtarimų šešėlį V. Gedvilui, ir spėliojo, kad tai galėjo būti ir kriminalinės žvalgybos pažymoje, kitos citavo pačią slaptą pažymą ir gyrėsi, kad su ja pavyko susipažinti, nors tokios galimybės neturi net daugelis aukščiausių valstybės pareigūnų. Visos šios aplinkybės kompromituoja institucijas ir pačią valstybę.

Dabar dar kartą peržvelkime šiuos tris punktus, prisiminkime, kaip ši situacija buvo sukurta, ir kam ji galėtų būti palanki.

Problema atsirado lygioje vietoje, Darbo partijai netikėtai nusprendus atšaukti iš pareigų švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį. Tai, kad partija atšaukia iš pareigų savo deleguotą ministrą – neeilinis įvykis, kraštutinė priemonė ir beprecedentis atvejis, tad juo labiau keista, kad visuomenei tokio poelgio motyvai nebuvo deramai paaiškinti. Matyt, įtikinamų motyvų nelabai ir būta. Ir tai nebuvo Darbo partijos, o asmeninis vis dar prie jos vairo stovinčio Viktoro Uspaskicho sprendimas.

Kaip žinoma, teismas V. Uspaskichą yra pripažinęs kaltu Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje ir priėmęs nuosprendį skirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Šiuo metu vyksta apeliacijos procesas. Kai laisvės atėmimo galimybė tapo reali, nuo politiko veido nukrito „savo berno“ ir juokdario kaukė, išryškėjo pyktis ir pagieža. Sprendimai ir veiksmai pasidarė sunkiai prognozuojami. Buvo priverstas atsistatydinti Seimo pirmininkas V. Gedvilas ir atlikti tik vienam V. Uspaskichui suprantami pakeitimai, į Seimo pirmininko postą paskiriant Loretą Graužinienę, o į Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo postą – tą patį V. Gedvilą. Prieš pusmetį V. Uspaskichas staiga nesirinkdamas žodžių pažėrė kritikos koalicijos partneriams socialdemokratams ir jų lyderiui A. Butkevičiui, pastarąjį išvadindamas bailiu ir melagiu.

Galų gale – pastarasis demaršas atstatydinant ministrą. Žingsnis buvo gerai apgalvotas, ir prezidentė pagal savo būdą lengvai užkibo ant šios provokacijos kabliuko. Viskas pavyko – kaip minėta, sumušami kaktomis aukščiausi valstybės pareigūnai, kompromituojamos ir silpninamos teisėsaugos institucijos, keliama sumaištis visuomenėje, spaudžiami ir lengvai šantažuojami koalicijos partneriai. Jei naujojo ministro paskyrimo klausimas būtų sprendžiamas tyliai ir solidžiai, tai jau būtų galima vertinti kaip V. Uspaskicho pralaimėjimą. Dabar Lietuva įvelta į apgailėtiną spektaklį, kuris truks gal kokį mėnesį – slaptasis režisierius tikrai gali būti patenkintas.

 

Medienos gaminiai [1]