Sausio 13-ąją, kuri Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, organizacija “Freedom House” paskelbė naujo tyrimo “Laisvė pasaulyje 2011 m.” rezultatus, atskleidžiančius politinių teisių ir pilietinių laisvių raidą. Šie rezultatai nėra džiuginantys – jau penktus metus iš eilės pasaulyje didėja laisvės suvaržymai. Tai ilgiausias laikotarpis per 40 tyrimo metų, kai laisvės rodikliai pasaulyje prastėja.
Demokratijos kokybės smukimas siejamas su globalia finansų krize. Įvedant griežtas finansines priemones ne viename krašte buvo pamirštos demokratijos taisyklės. Tačiau ši tendencija išryškėjo dar prieš finansų krizę. Ne išimtis – ir buvusios komunistinės valstybės. Prieš tapdamos Europos Sąjungos (ES) narėmis šios šalys stengėsi pasitempti, vykdė demokratines reformas, kurios atitiktų demokratijos standartus. Dabar šie motyvai išnyko, o ES iš esmės neturi jokių instrumentų savo narių vidaus politikai paveikti, nebent pažeidimai įgytų tikrai didelį mastą.
Didžioji Vakarų spauda jau “nukalė” naują populiarią sąvoką – “Rytų Europos putinizacija”. Tiesa, visų pirma linksniuojama Vengrija. 2010-ųjų balandį dešinioji Vengrijos partija “Fidesz” per rinkimus gavo 66 proc. vietų parlamente ir nuo to laiko žengė ne vieną radikalų žingsnį. Ypač kliūva du su žiniasklaida susiję įstatymai, pagal kuriuos į reguliuojančią instituciją buvo susodinti partijos žmonės ir jiems buvo suteikta teisė žiniasklaidos priemonėms skirti didžiules baudas. Ironiška, kad Vengrija nuo sausio pradėjo pirmininkauti ES. “The Washington Post” vedamasis pasiūlė boikotuoti Vengrijos dabar organizuojamus tarptautinius susitikimus, o buvęs “The Economist” redaktorius Billas Emmottas net pasiūlė Vengriją išmesti iš ES. Tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nors procesams Vengrijoje klijuojama “putinizacijos” etiketė, pokyčiai šioje šalyje kol kas nė iš tolo neprimena Rusijos režimo grimasų.
Minėtasis “Freedom House” tyrimas Lietuvos padėtį politinių teisių ir pilietinių laisvių srityje įvertina aukščiausiais balais. Regione smuko dviejų valstybių, Vengrijos ir Latvijos, rodikliai. Pažymima, kad Latvijoje kilo pavojus žiniasklaidos leidėjų nepriklausomybei.
Daug nuodugnesnis “Economist Intelligence Unit” demokratijos pokyčių tyrimas atskleidė dar dramatiškesnį vaizdą. Demokratija eižėja net ir Vakarų Europoje. Palyginti su 2008-aisiais, demokratijos padėtis pablogėjo 15 iš 21 Vakarų Europos valstybės. Graikija, Italija ir Prancūzija, pagal “The Economist” kriterijus 2008 metais buvusios visiškai demokratiškos valstybės, 2010-aisiais jau perkeltos į “valstybių su demokratijos trūkumais” statusą. Rytų Europa, jai šiame tyrime priskiriamos 28 šalys, yra pasaulio regionas, kuriame demokratijos nuostoliai didžiausi. Lietuvos rodikliai pablogėjo, bet esant bendrai smukimo tendencijai tarp 167 valstybių Lietuva pakilo iš 42 į 41 vietą.
Iki maždaug 2005 metų demokratija pasaulyje sparčiai plito, daugėjo demokratinių valstybių. Šiuo metu demokratija jau neatrodo tokia patraukli. Kilus finansų krizei susvyravo pasitikėjimas Vakarų valstybėmis. Demokratiją diskreditavo mėginimas ją eksportuoti į Artimuosius Rytus. Daugelyje pasaulio regionų stiprėja sparčiai besivystančios gigantiškos Kinijos įtaka. Kinija yra autoritarinė valstybė, o jos kaimynė Indija demokratinė, bet tai nepadeda Indijai sparčiau vystytis. 1990-aisiais Kinijos ir Indijos bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis vienam gyventojui buvo apylygė, o pagal dabartinius rodiklius Kinijos BVP daugiau nei dvigubai didesnis nei Indijos. “Economist Intelligence Unit” analitikai pažymi, kad dauguma rusų nereiškia susirūpinimo dėl autoritarinių tendencijų jų šalyje. Jie patenkinti pajamų augimu ir suteikiamomis kai kuriomis asmeninėmis laisvėmis, įskaitant užsienio keliones.
Tyrimas patvirtina žinomą tiesą, jog Lietuvoje yra rekordiškai žemas pasitenkinimas demokratijos funkcionavimu krašte. Juo patenkinti tik 18 proc. gyventojų, o, pavyzdžiui, 12 Rytų Europos valstybių (ES narių ir kandidačių) vidurkis – 33 procentai. Vis dėlto manau, kad Lietuvos žmonės puikiai įvertina demokratijos jiems suteikiamas galimybes ir Rusijos kelio niekada nesirinktų. Tačiau akivaizdi Lietuvos problema – praraja, skirianti valdančiuosius ir visuomenę.
Nenorėčiau sutikti, kad padėtį čia esmingiau pataisytų rinkimų sistemos reforma, kaip daug kas siūlo. Techninėmis ir procedūrinėmis priemonėmis giluminių problemų neišspręsi. Reikia daugiau galių suteikti pilietinei visuomenei, sudaryti sąlygas, kad jos balsas būtų išgirstas. Šalia to būtina vykdyti kryptingą politiką formuojant vidurinę klasę, skatinant smulkųjį ir vidutinį verslą.
Praėjusiais metais JAV agentūra USAID paskelbė Nevyriausybinių organizacijų (NVO) tvarumo rodiklius, kurie atspindi 2009 metų padėtį. Jie atskleidžia, kad NVO padėtis Lietuvoje pirmą kartą po septynerių metų suprastėjo.
Tiesa, pastaruoju metu pastebima kai kurių pozityvių pokyčių: Vyriausybė priėmė Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepciją, sudaryta NVO reikalų koordinacijos komisija. Žinoma, tai tik daigeliai. Nematyti požymių, kad Vyriausybė pasirengusi nagrinėti ir spręsti esminius klausimus, tokius kaip visuomeninių iniciatyvų vaidmens didinimas savivaldoje ir priimant valstybės sprendimus. Valdžios sprendimai vis dar neretai primena kūjo kirčius. Harmoningoje valstybėje sprendimai turėtų labiau linkti kompromiso, įvairių nuomonių pusėn.