spalio 15, 2008

Spausdinti Spausdinti

Referendumas – žaidimas tautos valia

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : Balsas.lt

Tiek to, šį kartą vedžiodamas žąsies plunksną šerpetojančiu popieriumi neanalizuosiu Seimo rinkimų rezultatų ir nemėginsiu savaip atsakyti į nūnai aktualų klausimą: kurie klounai geresni, profesionalai ar mėgėjai, sąmoningai apsisprendę būti klounais ar tokiais paskelbti ne savo valia. Verčiau susitelksiu ties neįvykusio referendumo dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo klausimu.

Tuščių puodų bildesys

Blogai, kad referendumas neįvyko. Blogai, kad didelė dalis rinkėjų nepareiškė savo valios. Tačiau didelę dalį atsakomybės dėl neįvykusio referendumo turi prisiimti ir Lietuvos politikai. Referendumas ir jo baigtis– tai politikų neveiklumo, jų tuščio politikavimo, siekio manipuliuoti rinkėjais pasekmė.

Daužomų tuščių puodų bildesys sklinda po visą Lietuvą. Didesni ir mažesni valstybės vyrai, visi kaip vienas, reiškia didžiulį apgailestavimą, kad iki 2010 m. Ignalinos atominę elektrinę teks uždaryti pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį. Neįvykęs referendumas suteikia progą paklausti – o ką Lietuvos politikai nuveikė siekdami, kad padėtis būtų pakeista, pratęsta jėgainės veikla arba, kaip alternatyva, Lietuva gautų tvirtas energetinės nepriklausomybės garantijas (pavyzdžiui, deramu laiku būtų nutiestos reikiamo pajėgumo elektros jungtys)?

Lyg ir sutariama, kad reikėtų šią problemą kelti ES, įtikinti įvairių valstybių vadovus – nes problema gali būti išspręsta tik sutarus visoms ES narėms. Tačiau kiek tikrų pastangų įdėta mėginant išjudinti šį, kaip sakoma, gyvybinę reikšmę Lietuvai turintį klausimą? Ar yra numatyta strategija, programa, kaip Lietuva turėtų siekti šio savo tikslo? Kokiais principais vadovaujasi, kokius metodus naudoja ir ką šioje srityje nuveikė Lietuvos atstovybės? Kaip dirbama su ES valstybių vyriausybėmis ir atskirais ministrais? Ar mėginama įtikinti ES valstybių parlamentarus? Kaip ir kiek Lietuvos politinės partijos naudojasi savo ryšiais su giminingomis politinėmis partijomis? Kiek, kokiais aspektais šis klausimas keliamas ES Taryboje ir Europos Vadovų Taryboje? Kartais Lietuvos politikai, bent jau jų pačių teigimu, sugeba sukelti net tikras revoliucijas ES, gindami kitų valstybių interesus. Taip, Gruzija, Ukraina svarbu, ir niekas to neneigia, tačiau didžiausia Lietuvos politikų priedermė vis dėlto yra atstovauti savo šaliai – o kada gi privalu pasireikšti, jeigu ne sprendžiant tokį opų klausimą? Štai šiuo atveju išties verta gulti kryžiumi. Jei rimtai – būtina strategija, kuri numatytų, kur kas ką sako ir kokiu balsu, kad būtų ir stipru, ir efektyvu, ir “neperspausta”. Kiekvienas, prisidedantis prie tokio lobistinio darbo, turėtų žinoti ir tai, ko tiksliai Lietuva norėtų kaip kompensacijos, jei atominę jėgainę vis dėlto tektų uždaryti.

Ar visa tai turime? Ar prezidentas, vyriausybė, Seimas turėjo bendrą poziciją šiuo klausimu, ar veikė sutartinai, ar koordinavo veiksmus, ar keitėsi informacija? Ar strategija aptarta bent jau Seimo užsienio reikalų komitete, ar atsakingi asmenys atsiskaitė už jos įgyvendinimą?

Viso to nėra – nenuveikta iš esmės nieko. Jau samdomo konsultanto Aleksandro Abišalos paskyrimas į “derybininko” dėl IAE veiklos pratęsimą postą reiškė vyriausybės kapituliaciją – svarbiausiu asmeniu, besirūpinančiu tokios reikšmės klausimu, turėjo tapti pats premjeras arba bent ministras. Tiesiog buvo paskirtas žmogus, į kurį būtų galima parodyti pirštu nesėkmės atveju. Tačiau ir to pasirodė per mažai. Nuspręsta surengti konsultacinį referendumą.

Pasekmių neprognozuota

Referendumai paprastai rengiami tuo atveju, kai visuomenės nuomonė yra ryškiai pasidalinusi ir valdžiai sunku apsispręsti, arba tada, kai valdžiai reikia aiškių tautos įgaliojimų vienos ar kitos problemos sprendimui. Tačiau kokiu pagrindu buvo organizuojamas šis referendumas? Jame keltas klausimas nebuvo kontroversinis, politikai turėjo kuo aiškiausią mandatą kelti šią problemą ES lygmenyje, ir niekas to daryti jiems netrukdė – išskyrus jų pačių nerangumą. Išėjo taip, kad referendume buvo balsuojama beveik dėl to, kad dieną pakiltų saulė, o vasarą medžiai būtų žali. Tačiau už viso to slypėjo iššūkis ES, grasinimas vienašališkai sulaužyti mūsų prisiimtus įsipareigojimus. Atrodo taip, kad legalių būdų pasiekti savo tikslų nepanaudojome, užtat ėmėmės šantažo ir klastos.

Neprognozuotos pasekmės, nepaisyta jokios rizikos. Juk jei referendumas būtų įvykęs, o ES vis dėlto nebūtų sutikusi pratęsti jėgainės veiklos, būtų galimos neribotos spekuliacijos, kad ES „labai bloga“ – nepaiso lietuvių tautos valios. Tačiau jau iškart buvo aišku, kad organizuojant referendumą smarkiai rizikuojama. Kad jis būtų laikomas įvykusiu, reikėjo, kad balsuotų bent 50 proc. visų rinkėjų, o 2004 m. Seimo rinkimuose dalyvavo 46 proc. rinkėjų, ir didesnio aktyvumo tikėtis buvo sunku. Taip ir nutiko – referendumas neįvyko, ir Lietuvos argumentai Briuselyje subliuško.

Referendumas buvo sumanytas vien tam, kad būtų pridengtas politikų neveiklumas, kad būtų imituota, arba, dar tiksliau kalbant, suklastota veikla, atsakomybę perkeliant ant tautos pečių.

Stebina ir politikų neprincipingumas. Dvi partijos garsiausiai deklaruoja, kad IAE jos jokiu būdu neuždarys 2009 m., kaip įsipareigota Europos Sąjungai – tai Tvarka ir teisingumas bei Liberalų sąjūdis. Tačiau būtent Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininkas Rolandas Paksas, būdamas prezidentas, 2003 m. pasirašė Lietuvos stojimo į ES sutartį, o vienas iš Liberalų sąjūdžio vadovų yra Petras Auštrevičius, buvęs vyriausias derybininkas dėl Lietuvos narystės ES sąlygų.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)