rugpjūčio 29, 2013

Spausdinti Spausdinti

Ar referendumai – demokratijos panacėja

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Lie­tu­vo­je nuo­lat ky­la re­fe­ren­du­mų ini­cia­ty­vų. Dau­ge­liui jų lem­ta nu­mir­ti, ta­čiau ir pa­gal su­reng­tų re­fe­ren­du­mų kie­kį Lie­tu­va – jau se­niai Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) čem­pio­nė. Ar tai reiš­kia, kad Lie­tu­vo­je dau­giau de­mo­kra­ti­jos nei dau­ge­ly­je Va­ka­rų vals­ty­bių? Ka­žin.

Ne­se­niai at­mes­ta Kau­no po­li­ti­ko Gin­tau­to La­ba­naus­ko va­do­vau­ja­mos ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ini­cia­ty­va ri­bo­ti „bet ko­kią in­for­ma­ci­ją, su­si­ju­sią su ho­mo­sek­sua­lu­mo pro­pa­ga­vi­mu”. Lie­tu­vos že­mės gy­nė­jai re­fe­ren­du­mu siū­lo keis­ti pen­kis Kons­ti­tu­ci­jos straips­nius. Par­ti­ja „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ ke­ti­na ini­ci­juo­ti re­fe­ren­du­mą dėl eu­ro įve­di­mo. Ir tai tik ke­lių pa­sta­rų­jų sa­vai­čių nau­jie­nos.

Ini­ci­juo­da­mos re­fe­ren­du­mus kai ku­rios po­li­ti­nės jė­gos ar at­ski­ri vei­kė­jai daž­niau­siai sie­kia at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį, žūt­būt gau­ti va­di­na­mų­jų po­li­ti­nių taš­kų ar di­vi­den­dų. Ki­tais at­ve­jais re­fe­ren­du­mo ini­cia­to­riai tie­siog no­ri pri­mes­ti sa­vo nuo­mo­nę li­ku­siai vi­suo­me­nės da­liai. Čia de­ra pri­min­ti, kad de­mo­kra­ti­ja nė­ra arit­me­ti­nės dau­gu­mos dik­ta­tas ma­žu­mai. Jos es­mė daug la­biau sie­ja­ma su ma­žu­mų tei­sė­mis ir komp­ro­mi­sų pa­ieš­ko­mis. Taip, ži­nant dau­gu­mos nuo­mo­nę re­fe­ren­du­mu bū­tų ga­li­ma ap­ri­bo­ti ho­mo­sek­sua­lų tei­ses, įves­ti mir­ties baus­mę, ir ne tik Lie­tu­vo­je. Ta­čiau var­gu ar tai bū­tų ga­li­ma lai­ky­ti de­mo­kra­ti­jos trium­fu.

Dau­ge­ly­je Va­ka­rų vals­ty­bių re­fe­ren­du­mai iš es­mės ne­vyk­do­mi ar­ba vyk­do­mi la­bai re­tai. Tai ne at­si­tik­ti­nu­mas – re­fe­ren­du­mas tie­siog yra la­bai ne­to­bu­las de­mo­kra­ti­jos ins­tru­men­tas. Yra ži­no­ma, kad jei re­fe­ren­du­mui klau­si­mą pa­siū­lys ne­po­pu­lia­ri Vy­riau­sy­bė, jis vi­sa­da pra­lai­mės. So­cio­lo­gai taip pat ži­no, kad at­sa­ky­mas į klau­si­mą di­džia da­li­mi pri­klau­so nuo klau­si­mo for­mu­luo­tės. Pa­ga­liau, dau­ge­lis prob­le­mų yra per­ne­lyg su­dė­tin­gos, kad į jas bū­tų ga­li­ma vie­ną kar­tą ir vi­siems lai­kams at­sa­ky­ti „taip“ ar­ba „ne“.

Pa­vyz­džiui, Že­mės gy­nė­jai siū­lo dėl gam­tos tur­tų eksp­loa­ta­ci­jos kiek­vie­ną kar­tą reng­ti re­fe­ren­du­mą. Ta­čiau eksp­loa­tuo­jant že­mės tur­tus dau­giau­sia ga­li nu­ken­tė­ti vie­tos bend­ruo­me­nės, o dau­gu­ma žmo­nių gaus eko­no­mi­nės nau­dos. Tur­būt ma­ny­da­mi, kad da­ro ge­rą dar­bą, re­fe­ren­du­mo ini­cia­to­riai no­ri kons­ti­tu­ciš­kai įtei­sin­ti vi­suo­me­nės dik­ta­tą vie­tos bend­ruo­me­nėms. Tai pa­vyz­dys, kaip ne­tin­ka­mas re­fe­ren­du­mo me­cha­niz­mas ga­li at­si­suk­ti ne­lauk­ta pu­se.

Gau­sy­bę re­fe­ren­du­mų ini­cia­ty­vų ga­li­ma lai­ky­ti de­mo­kra­ti­jos kri­zės Lie­tu­vo­je ženk­lais. At­ski­ri pi­lie­čiai, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ne­jau­čia, kad į jų nuo­mo­nę val­džia yra lin­ku­si įsik­lau­sy­ti, tad ir ky­la re­fe­ren­du­mų ini­cia­ty­vos ar pro­tes­to ak­ci­jos. Vien bal­sa­vi­mas per rin­ki­mus dar ne­reiš­kia įsit­vir­ti­nu­sios de­mo­kra­ti­jos. Val­džia su vi­suo­me­ne tu­ri nuo­lat kon­sul­tuo­tis. Ta­čiau Lie­tu­vo­je nė­ra nu­sta­ty­to pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ir val­džios dia­lo­go me­cha­niz­mo. Keis­ta, kad be­veik nie­kas net ne­kal­ba apie to­kio me­cha­niz­mo po­rei­kį. Jau ne vie­nus me­tus de­mo­kra­ti­jos sto­kos prob­le­mą dau­ge­lis vei­kė­jų, žy­mių ir ne to­kių žy­mių po­li­ti­kų siū­lo spręs­ti tais pa­čiais dviem bū­dais, ku­rių pir­ši­mas spė­jo įgris­ti: rei­kia ma­žin­ti Sei­mo na­rių skai­čių ir reng­ti dau­giau re­fe­ren­du­mų. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad įgy­ven­din­tos šios prie­mo­nės nie­kaip ne­pa­keis­tų de­mo­kra­ti­jos pa­dė­ties Lie­tu­vo­je.

Nors val­džios struk­tū­ros tai ir ig­no­ruo­ja, pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė Lie­tu­vo­je su­ge­ba at­sisk­leis­ti pui­kio­mis ini­cia­ty­vo­mis. „Mais­to ban­kas“, ak­ci­ja „Da­rom“, ak­ci­ja „Bal­to­sios pirš­ti­nės“, ky­lan­ti sa­va­no­rys­tės ban­ga – tai tik ke­li pa­vyz­džiai, liu­di­jan­tys vi­suo­me­nės gy­vy­bin­gu­mą. Per ne­prik­lau­so­my­bės me­tus daug ver­tin­gos pa­tir­ties su­kau­pė darb­da­vių or­ga­ni­za­ci­jos ir pro­fe­si­nės są­jun­gos, ki­tos in­te­re­sų gru­pės, ta­čiau val­džios ins­ti­tu­ci­jos to sten­gia­si ne­pas­te­bė­ti. Per tiek lai­ko ne­pa­si­rū­pin­ta net pa­čiu pa­pras­čiau­siu da­ly­ku – ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos (NVO) įsta­ty­muo­se lie­ka ne­apib­rėž­tos, jų tei­sės, pri­vi­le­gi­jos ir ga­li­my­bės lie­ka ne­ats­kir­tos nuo vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių įmo­nių.

Įtam­pa ran­da­si jau vien to­dėl, kad dau­ge­lis NVO sa­vo pa­tir­ti­mi bei kom­pe­ten­ci­ja pra­noks­ta vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas. Reikš­min­ga vals­ty­bės po­li­ti­kos da­lis bū­tų nu­sta­ty­ti, ko­kias šiuo me­tu vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų vyk­do­mas funk­ci­jas Vy­riau­sy­bė ga­lė­tų per­duo­ti kon­kur­su at­rink­toms NVO. Sis­te­mi­nis po­žiū­ris į tai pa­keis­tų vals­ty­bės vei­dą dau­ge­ly­je sri­čių. Pa­keis­tų, ta­čiau apie tai net ne­dis­ku­tuo­ja­ma. O ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie NVO vaid­me­nį pri­imant spren­di­mus? Šis vaid­muo reikš­min­gas dau­ge­ly­je de­mo­kra­ti­nių vals­ty­bių ir ne­tgi to­kia­me ne vi­sai de­mo­kra­tiš­ka­me da­ri­ny­je kaip ES. Lie­tu­vo­je NVO vaid­muo tie­siog ne­aiš­kus, jo­kios sis­te­mos ne­ras­tu­me – vi­siš­kas chao­sas.

Sa­vo žo­dį ta­rė pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, 2013-ųjų pa­va­sa­rį de­kre­tu pa­tei­ku­si Sei­mui svars­ty­ti Ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų įsta­ty­mo pro­jek­tą. Šis blan­kus do­ku­men­tas, ma­tyt, yra ti­kras val­džios po­žiū­rio į pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę sim­bo­lis. Ja­me itin daug kal­ba­ma apie tai, kaip Vy­riau­sy­bė bei So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja kon­tro­liuos NVO ir for­muos jų po­li­ti­kos pri­ori­te­tus, – tai­gi kė­si­na­ma­si į pa­čią NVO gy­va­vi­mo pra­smę. Apie NVO da­ly­va­vi­mą tei­sė­kū­ro­je vos už­si­me­na­ma, ta­čiau ir į tą užuo­mi­ną iš­kart su­rea­ga­vo Vy­riau­sy­bė ir Sei­mui re­ko­men­da­vo ją iš­mes­ti.

NVO sek­to­rių bū­ti­na stip­rin­ti, nors, ži­no­ma, jis nė­ra vais­tas nuo vi­sų li­gų. NVO nė­ra ap­sau­go­tos nuo vi­suo­me­nė­je ve­šin­čių blo­gy­bių. Kai ku­rios NVO ne­tgi ima pre­ten­duo­ti į tie­sos mo­no­po­li­ją. Ta­čiau ti­krai yra bū­dų su­ak­ty­vin­ti ti­krą­sias bend­ruo­me­nes ir iš­klau­sy­ti vie­šą­jį in­te­re­są gi­nan­čių NVO bal­są, o ne steng­tis at­sit­ver­ti nuo jų ki­nų sie­na, kaip yra da­bar.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)