spalio 12, 2017

Spausdinti Spausdinti

Raudonos linijos, kurių nėra

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Kai kurie įtakingi politikai Seime ir Vyriausybėje nusprendė perrašyti taisykles, pagal kurias demokratinėje valstybėje klostosi politinis procesas. Tai gali turėti vienadienės naudos, nors, kita vertus, kyla pavojus, kad bus dar labiau pakirstas pasitikėjimas politinėmis partijomis, o kartu ir visa Lietuvos politine sistema.

Dešimties Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narių sprendimas remti Sauliaus Skvernelio Vyriausybę, nepaisant to, kad LSDP taryba priėmė kitokį sprendimą, neturi precedento ir pažeidžia visas politinio gyvenimo taisykles. Vyriausybė išlaikys paramą Seime, tačiau grupė patyrusių socialdemokratų visai Lietuvai pademonstravo, kad asmeninis interesas jiems yra svarbiau nei įsipareigojimas politinei partijai, kurią jie patys ilgai kūrė ir kuri pagrįstai laikoma vienu iš pagrindinių Lietuvos politinės sistemos ramsčių. Padėtis juo labiau intriguojanti, nes tarp „maištininkų“ – du buvę LSDP pirmininkai.

Toks patyrusių socialdemokratų sprendimas atskleidžia jų nihilistinį požiūrį į demokratinius procesus partijoje, o gal ir apskritai į demokratiją. Politikai, kurie žaidžia tokius žaidimus, greičiausiai pasirašys politinį nuosprendį sau. Žinoma, tai – menka bėda. Blogiausia, kad tokie žaidimai griauna piliečių pasitikėjimą politine sistema, nes jis ir taip gana menkas.

Tačiau Vyriausybės rėmimo sutartimi keistenybės nesibaigė. Dabar Seimo LSDP frakcija, o ne partija, mano turinti teisę siūlyti kandidatus į ministrus. Taigi frakcija, turbūt norėdama pabrėžti savo reikšmingumą, paprašė socialinės apsaugos ir darbo ministro posto, žodžiu, pamėgino pastumti į šoną šiuo metu dirbantį ir nieko bloga kol kas nepadariusį ministrą. Įdomu tai, kad sudarant koalicijos sutartį socialdemokratų vadovai, kurie dabar atsidūrė tarp maištininkų, dėl šio posto pernelyg nekovojo. Tai nesolidus, vaikiškas politinis ėjimas, į kurį premjeras S. Skvernelis atsakė politine išdaiga – pasiūlydamas ministro postą koalicijos nutraukimo iniciatoriui LSDP pirmininkui Gintautui Paluckui. Puiku, kad aukšto rango politikai nepraranda humoro jausmo, tačiau šiuo atveju juokas neima.

Padėties nepraskaidrina tai, kad šie pasistumdymai vyksta prokuratūrai pareiškus įtarimus kelioms partijoms, kaip juridiniams asmenims. Ministras pirmininkas ta proga pasiūlė atlikti parlamentinį tyrimą: ištirti ir atsakyti visuomenei, kokio masto korupcija yra apėmusi mūsų politinę sistemą. Svarbiausiu šios idėjos įgyvendintoju tapo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Jis turėjo galimybę kelis kartus pristatyti sumanymą išsamiuose interviu, kuriuose akivaizdžiai išryškėjo kuo geriausi politiko norai, deja, ne tai, kas konkrečiai tokio tyrimo metu galėtų būti ištirta ir atskleista.

Yra ir pozityvių šios iniciatyvos aspektų. Tiesa, jie pozityvūs tik keliems politikams. Dar neprasidėjęs tyrimas, kaip minėta, jau spėjo atverti nemažą eterio erdvę. Ilgai užsitęsę tyrimai ir nesibaigiantys posėdžiai suteiktų dar daug galimybių vis šmėžuoti žydruosiuose ekranuose.

Vis dėlto tų klausimų, kuriuos mini V. Bakas – „Rosatom“ įtakos Lietuvai kontekstas, verslo įtaka politikos procesui, strateginių įmonių įtartini ir netgi žalingi Lietuvai sprendimai – dėl neaprėpiamos apimties nesugebėtų išnagrinėti ir kelios Seimo komisijos. Akivaizdūs ir tokių tyrimų pavojai. Būtų ydinga, jei tai dubliuotų teisėsaugos institucijų tyrimus. Kita vertus, tai lengvai gali virsti šališku politizuotu tyrimu, sąskaitų suvedinėjimu.

Blogiausia, kad šis tyrimas atitrauks jėgas ir dėmesį nuo darbų, kuriuos būtina atlikti. V. Bakas užsimena, kad verslininkai, darydami įtaką politikams, peržengė „visas raudonas linijas“. Iš tikrųjų padėtis yra kiek kitokia. Taip, esama politinės korupcijos, tačiau ją turi tirti teisėsaugos institucijos. O minimų raudonų linijų peržengimą, kurį žada tirti Seimo komisija, analizuoti bus sunku, nes paprasčiausiai tokios linijos nėra nubrėžtos. Lobizmo įstatymas – viso labo formalus, neveikiantis dokumentas, Teisėkūros pagrindų įstatymas netobulas, daugelis jo nuostatų kažkodėl neįgyvendinamos.

Tikras paradoksas: netyla kalbos apie politinę korupciją, bet niekas neužsimena apie tai, kad būtina skaidrinti, padaryti atvirą sprendimų priėmimo procesą, sukurti įvairių interesų grupių įtraukimo ir jų įtakos subalansavimo mechanizmą. Juk tai vienas svarbiausių dalykų valstybės gyvenime. Negalima perlenkti lazdos, kad politikai pradėtų bijoti susitikti su verslininkais, nes šių interesai svarbūs visose valstybėse, kurios žengia pažangos keliu. Deja, politikams atrodo kur kas patogiau ir paprasčiau žaisti policiją, nei skaidrinti sistemą iš esmės.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

«

»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)