rugpjūčio 2, 2018

Spausdinti Spausdinti

Prezidento rinkimų dėlionės

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Lietuvos politinės sistemos laukia dar vienas išmėginimas. Tai susiję su būsimais prezidento rinkimais. Žvelgdami į demokratinės Lietuvos nueitą kelią galime konstatuoti, kad prezidento, valstybės vadovo, pareigas beveik visada tekdavo didžiulę politinę ir vadybos patirtį sukaupusioms asmenybėms, dėl savo darbų ir pasiekimų turinčioms išskirtinai didelį autoritetą visuomenėje.

Tačiau jau dabar galima sakyti, kad 2019 metais išrinktas prezidentas neatitiks minėtų kriterijų. Politikams, o kartu ir visai visuomenei teks mokytis vairuoti pagal naujas politinio eismo taisykles.

Iki šiol Lietuvoje klostėsi visai nebloga, demokratinė prezidento rinkimų tradicija. Taip jau išeina, kad ne pats žmogus sumano tapti prezidentu, o visuomenė įžvelgia asmenybėje lyderio potenciją. Taip į prezidento postą buvo iškelti Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė. Tai šiek tiek primena Tibeto vienuolių tradiciją viename iš daugelio gimusių kūdikių įžvelgti Dalai Lamos inkarnaciją. Tik šiuo atveju sprendimą priima ne Dalai Lamos paieškos ekspedicija, o visuomenės dauguma.

Adamkus ir D. Grybauskaitė buvo jau save realizavę gyvenime, užsiėmę kitais darbais ir puikiai galėjo apsieiti be prezidentoposto, jeigu ne karštas visuomenės noras matyti juos valstybės vadovo krėsle. Kaip konkrečiai tai klostėsi, kodėl tapo populiarios būtent šios asmenybės?

Galime pažymėti kai kuriuos dėsningumus. Ir V. Adamkus, ir D. Grybauskaitė turėjo puikių karjeros pasiekimų, nuolat kalbėdavo aktualiais klausimais ir buvo pastebimi Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau nuolat negyveno Lietuvoje – tai jiems suteikė tam tikrą išorinio arbitro įvaizdį.

Bet, žinoma, šie faktai iki galo neatskleidžia, kodėl visuomenės pasirinkimas buvo būtent toks, kaip lieka nežinomi ir požymiai, pagal kuriuos vienuolių susirinkimas nustato naujai įsikūnijusį Dalai Lamą.

Visuomenės pasirinkimą nulemia tam tikros asmenybės savybės, vadinamoji charizma – sunkiai apibrėžiama, bet vaidinanti didžiulį vaidmenį, įvairiose valstybėse iškylant lyderiams, asmens savybė.

Artėjant naujiems prezidentorinkimams visuomenė, rodos, ir vėl padarė savo pasirinkimą. Akivaizdus reitingų lyderis – ekonomistas Gitanas Nausėda. Niekas negali pasakyti, kaip G. Nausėdai sektųsi rinkimuose, tačiau šis faktas – iškalbingas ir savaip svarbus.

Akivaizdu, kad tokio ryškaus visuomenės palankumo gilieji motyvai lieka paslaptingi, nes kvalifikuotas ekonomistas ir entuziastingas kolekcininkas G. Nausėda, nors daugybę metų aukščiausiai reitinguojamas kaip galimas prezidentas, niekada nedemonstravo politinių ambicijų ir juo labiau nelipo „ant bačkos“. Tad dabar jis, kaip asmuo, turi spręsti tokiu savotišku būdu jam primestą dilemą – tęsti ramų privatų gyvenimą ar ryžtis kandidatuoti ir nerti į nenuspėjamų įvykių sūkurį.

Kol G. Nausėda neapsisprendė, apie aukštus jo reitingus galima pasakyti dvi pastabas. Viena vertus, pažymėtina, kad visuomenė tokį didelį palankumą rodo solidžiai ir mąsliai asmenybei. To negalime laikyti savaime suprantamu dalyku, nes negali būti garantijų, kad vieną dieną visuomenės simpatijos nepakryps kokio nors populisto pusėn. Neretai svarstoma, kad Lietuvoje yra geros sąlygos atsirasti populizmui – kaip, beje, ir daugelyje kitų valstybių. Ir šiaip politika dažnai yra tiesiog neatsiejama nuo gero žiupsnio populizmo. Šiuo atveju taip neatsitiko, ir net tampa savotiškai įdomu, kaip toli G. Nausėda galėtų nueiti išlaikydamas savo pabrėžtinai nuosaikų stilių.

Antras pastebėjimas – G. Nausėda vis dėlto skiriasi nuo ankstesnių prezidentų, nes neturi didesnės vadybinės ir politinės patirties. Mes jį pažįstame iš kalbų, bet ne iš darbų. Tai suvokiant dar keisčiau atrodo, kad visuomenė juo taip pasitiki. Tiesa yra ta, kad šiuo metu niekas negali pasakyti, kaip jam, jei taptų prezidentu, sektųsi bendrauti su užsienio valstybių vadovais, Lietuvos politinėmis partijomis, interesų grupėmis, organizuoti savo komandos darbą, priimti sprendimus. Taigi net jei pasikartos ankstesnių rinkimų scenarijus, kai prezidentu būdavo išrenkamas natūralaus visuomenės palankumo sulaukęs kandidatas, politinė padėtis vis vien bus kitokia, nes prezidentas bus gerokai mažiau patyręs ir mažiau žinomas visuomenei savo darbais.

Krinta į akis ir tai, kad likus mažiau nei dešimčiai mėnesių iki rinkimų daugelis minimų pretendentų dar nesirikiavo prie starto linijos. Kažin ar tai gali paaiškinti dažnai girdimi argumentai, kad potencialūs kandidatai apie savo kandidatavimą nesiryžta paskelbti pernelyg anksti, nes baiminasi jų biografijos narstymo, oponentų ir žiniasklaidos puolimo. Šie argumentai nėra tvirti. Anksti paviešinti kompromituojantys faktai – žinoma, jei tokių esama – suteikia pakankamai laiko pateikti atsakymą, pasiteisinti, be to, praėjus daugiau nei pusei metų po paskelbimo kompromituojančios medžiagos poveikis net ir savaime pastebimai išdyla. Todėl kur kas palankiau į save nukreiptos ugnies sulaukti kiek galima anksčiau. Be to, anksčiau apie kandidatavimą paskelbęs kandidatas jau savaime sulaukia daugiau dėmesio, nuolatinio linksniavimo žiniasklaidoje, turi daugiau laiko suburti komandą, viešinti savo programą, surinkti daugiau lėšų.

Todėl delsimas skelbti savo apsisprendimą dažnu atveju greičiau liudija dvejones, nesiliaujantį galimybių tyrinėjimą, savotišką baimę ir svyravimą nei „gudrią taktiką“.

Nausėda paskelbtame interviu kalbėjo, jog svarsto galimybę kandidatuoti į prezidentus, pažymi, kad kandidatuotų savarankiškai (nebus kokios nors partijos kandidatas), o savo sprendimą paskelbs spalio mėnesį.

Saulius Skvernelis nesiveržia kandidatuoti į prezidentus. Užimant ministro pirmininko postą svajonės apie prezidento krėslą – realios, bet ne visai prasmingos. Ministras pirmininkas turi kur kas daugiau realių įgaliojimų nei prezidentas. S. Skvernelis yra ne kartą pažymėjęs, kad jo atsakomybės ribos šiuo metu jį tenkina. Viską mesti ir eiti vaikytis negarantuoto bei mažiau įgaliojimų siūlančio prezidento posto būtų neprasminga. Tačiau S. Skvernelis neužkerta kelio tokiai galimybei, nes kol kas neaiški „valstiečių“ partijos, su kuria jis yra susijęs, pozicija. Negana to, neaišku ir kaip per ateinančius metus susiklostys santykiai su partijos vadovu Ramūnu Karbauskiu. Todėl neverta užkirsti kelio tokiai galimybei.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, nors yra vienas prezidento rinkimų reitingų lyderių, nekandidatuos. Jis savo esybe yra tolimas politikai žmogus, ir pats tai yra ne kartą pripažinęs. Ne kartą kalbėjo ir apie tai, kad pusiaukelėje neapleis mero posto, prezidento posto nesieks.

Jeigu iš tikrųjų S. Skvernelis ir V. Matijošaitis rinkimuose nedalyvaus, dar labiau išryškėja G. Nausėdos populiarumo atotrūkis nuo kitų pretendentų. Rinkimų intriga būtų, ar G. Nausėda taps prezidentu? Bet jei jis atsisakytų kandidatuoti, rinkimai taptų pavojingai (politologiniu požiūriu) neįdomūs.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)