2018 m. Lietuvos politinėje sistemoje įvyko reikšmingų pokyčių, netrūko sukrėtimų. Vis dėlto po jų sekė gijimo procesas, tad Lietuvos politinė sistema stabilizavosi. 2019 m. vyks treji rinkimai, tačiau jie, bent kol kas, didelių siurprizų nežada.
2018 m. buvo paženklinti tolesniu Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) byrėjimu. Kitas svarbus įvykis – Lietuvos socialdemokratų partijos skilimas. Pokyčiai palietė ir Lietuvos darbo partiją (LDP) bei Tvarką ir teisingumą. Abi šios partijos vis dar išlieka reikšmingos Lietuvos politinėje padangėje.
LRLS lyderiai nepaklausė balsų partijoje, raginančių panaikinti partiją ir kurti naują. Galima suprasti tuos, kurie nori išlaikyti LRLS. Teisiniais manevrais mėginti apgauti pačius save gal ir nėra garbinga – nuo savęs nepabėgsi. Tačiau akivaizdu, kad LRLS jau niekada nebus tokia, kokia buvo. Eiti į rinkimus su korupcinės bylos „kupra“ nėra nei malonu, nei patogu. Oficialus partijos kandidatas į prezidentus Petras Auštrevičius veda prezidentinę kampaniją, kurios niekas negirdi ir nemato. Išsiskyrė partijos ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, kuris daug metų buvo vienas iš žinomiausių liberalų, keliai. Partijai nebereikia patyrusio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko. Žodžiu, byrėjimas.
2018 m. kovo mėnesį buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Šis žingsnis įtvirtino politinės partijos, kuri ne vieną dešimtmetį dominavo Lietuvos politinėje sistemoje, galutinį skilimą. Šią partiją subūrė Algirdas Brazauskas. Jo figūra buvo tas veiksnys, kuris partiją – iš pradžių Lietuvos demokratinę darbo partiją, po to Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) – ilgą laiką išlaikė vieninga. Partijoje dominavo pragmatikai, nieko bendro neturintys su socialdemokratine ideologija. Be A. Brazausko partija liko vieninga tol, kol jai sekėsi – tai yra, iki 2016 m. Seimo rinkimų.
Dabar abi partijos, LSDDP ir LSDP, dalinasi tuos pačius rinkėjus, ir šis procesas ganėtinai skausmingas. Jos pešėsi dėl valstybės skiriamo politinių partijų finansavimo, konfrontuos ir ateityje. Tai toliau smukdys jas abi. LSDDP turi nemažai populiarių asmenybių, tačiau jos daugiau asocijuojasi su praeitimi. Visa LSDDP taktika – su kuo susidėti, kaip palankiau parsiduoti. LSDP liko su viltimi, kad jai pavyks Lietuvoje atgaivinti raudonąją rožę – socialdemokratines idėjas, tačiau likusi A. Brazausko partijos inercija pernelyg stipri. LSDP trūksta ir intelekto, ir įkvėpimo. Jei ši partija ir siūlo kokias nors naujas idėjas, plačiosios visuomenės jos kol kas nepasiekia.
Abiejų partijų su socialdemokratijos vardu pavadinimuose padėtį dar labiau apsunkina tai, kad jų vietą politinėje sistemoje užėmė ir joje įsitvirtino “valstiečiai”. Nepaisant to, kad žiniasklaida “valstiečiams” negaili triuškinančios kritikos, jie išlaiko ir pastaruoju metu dargi didina savo populiarumą. Nors “valstiečių” ir konservatorių politinė kova nėra konstruktyvi ir neretai pažeidžia nerašytas etikos taisykles, abiem partijoms nesibaigiančios batalijos ir tarpusavio kaltinimai išeina į naudą.
Lietuvoje ilgus metus politinis gyvenimas sukosi aplink dvi politines partijas, kurios keitė viena kitą valdžioje pagal sūpuoklės principą. Atrodo, kad “valstiečiams” užėmus LSDP vietą tai gali tęstis ir ateityje.
“Valstiečiai” vis dar naudojasi naujumo efektu, nemaža dalis rinkėjų juos vis dar mato kaip senojo politinio elito antipodus. Nesibaigiančios Seimo komisijos buvusių valdžių darbams ištirti kuriamos neatsitiktinai – daugelis žmonių, kurie yra ir “valstiečių” rinkėjai, griežia dantį ant buvusių valdžių ir mano, kad reikia suvesti sąskaitas su anksčiau šalį valdžiusiais politikais. “Valstiečių” vadovybė jaučia, kad buvusių valdžių kritika išlieka vienu iš svarbiausių jų populiarumo šaltinių. Paradoksalu, tačiau ši valdžios partija vis dar turi potencijos rinkti protesto balsus.
Prieš pastaruosius Seimo rinkimus “valstiečiai” save aiškiai pozicionavo kaip kairiąją politinę partiją. Rinkėjų akyse tokie jie liko iki šiol, nors jų vykdoma politika akivaizdžiai pasuko kiton pusėn. Vis dėlto “valstiečių” lyderis Ramūnas Karbauskis turi daugiau ką pasakyti, nei LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas. Stebėtina, kad valdančioje “valstiečių” partijoje neiškilo daugiau ryškių lyderių, tačiau Sauliaus Skvernelio bei R. Karbauskio tandemas kol kas veikia sėkmingai. S. Skvernelio populiarumas pastaruoju metu rieda žemyn, tačiau dėl to tik dar labiau išryškėjo pasiteisinusi R. Karbauskio taktika neužimti svarbaus posto. Taip jis turi daugiau galimybių laviruoti ir mažiau rizikuoja savo populiarumu.
Balandžio mėnesį prie LDP vairo vėl stojo Viktoras Uspaskichas, o rugsėjį Tvarkos ir teisingumo partiją paliko ilgametis jos idėjinis lyderis Rolandas Paksas. Gyventojų apklausos rodo, kad šios politinės partijos turi gana ženklų rinkėjų pasitikėjimą ir, jei rinkimai vyktų šiuo metu, patektų į Seimą. Pasitraukus R. Paksui liko neaišku, kokios yra Tvarkos ir teisingumo idėjos ir kuo ši partija gali patraukti rinkėjus. Ne ką daugiau galime pasakyti apie tai, kiek patikimu tapo abstinentas ir vegetaras Viktoras Uspaskichas. Aišku viena – geriausi šių partijų laikai jau praeityje, rinkimų jos tikrai nelaimės.