Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą, kuriame tiksliai įvardijo svarbiausias Lietuvos problemas – valdžios atitolimą nuo žmonių, chaotišką valdymą, neveiksmingą teisėsaugos sistemą. Tačiau konstatavusi, kad Lietuvos politikoje stinga strateginio mąstymo, pati prezidentė aiškesnių strategijos gairių nepasiūlė.
Demokratijos ligos yra tai, kas labiausiai kamuoja Lietuvą. Metinis pranešimas atskleidė, kad prezidentė tai puikiai supranta. Deja, ji net nerado tinkamų žodžių įvardyti problemą, tad iki konstruktyvaus prado – dar toli. Teiginiai, kad valdžia pamiršo žmogų, kad reikia atsigręžti į žmogų, kad žmogus – aukščiausia vertybė, tinka nebent buitinėje kalboje. Koks čia “žmogaus” sąvokos turinys? Bet koks valdžios sprendimas vienam ar kitam žmogui naudingas. Prisiminkime seną sovietinį anekdotą. Įspūdžiais dalijasi partijos suvažiavimo delegatas: “Girdėjau, sakė, kad viskas žmogui, ir net tą žmogų mačiau.” Demokratijoje mes kalbame apie visuomenę, apie ją sudarančias grupes, turinčias skirtingus interesus. Demokratinio valdymo esmė – skaidriai ir valstybei naudingai derinti tuos interesus.
Praėjo jau beveik metai, kai D.Grybauskaitė yra Lietuvos Respublikos prezidentė. Ką galima pasakyti apie šiuos metus, kur veda Lietuvą mūsų valstybės vadovė? Galima teigti, kad viltys, kurias Lietuvos žmonės sudėjo rinkdami prezidentę, iš esmės pasiteisino. Šiuo istorijos laikotarpiu tai pats tinkamiausias žmogus garbingiausiame valstybės poste. Kitas klausimas, ar mes galėtume tikėtis, prašyti, viltis, kad prezidentė nuveiktų kai ką daugiau? Žinoma, kad taip. Tačiau šiuo prieštaringu metu politiko trūkumai kartais gali būti laikomi jo pranašumais – ir priešingai.
Kritikai prezidentę piešia kaip autoritarinę asmenybę, geležine lazda talžančią pareigūnus ir vargšes politines partijas. Ji esą liguistai vaikosi reitingų. Prezidentė sujaukusi užsienio politiką, pakreipusi jos politinį vežimą iš Vakarų į Rytus, o vidaus politikoje esanti neveikli ir apsiribojanti vien skambiais pareiškimais.
Taigi kaltinimai griausmingi ir gausūs, jais kartais išrašomos ištisos straipsnių paklodės. Tačiau šiose analizėse stinga vieno svarbaus komponento – faktų. Beveik viskas grindžiama vien interpretacijomis, nuojautomis, nuogirdomis. Pavyzdžiui, kuo remdamiesi galėtume paliudyti liguistą prezidentės priklausomybę nuo reitingų? Perfrazavus sparnuotą posakį galima teigti, jog prezidentė nekalta dėl to, jog vis dar yra taip nežmoniškai populiari. Be to, pats savaime šis faktas yra pozityvus. Visuomenės pasitikėjimas politinėmis partijomis ir daugeliu valstybės institucijų smukęs iki kritinės ribos. Argi būtų geriau, jei neliktų nieko, kuo visuomenė tiki? Tai ne tušti žodžiai – žmonės turi turėti pasitikėjimą, su tuo susijęs motyvas gyventi ir kurti valstybėje, mokėti mokesčius…
Pasiteisino svarbiausias žmonių lūkestis – kartu su prezidente D.Grybauskaite atsirado naujas ir savarankiškas, šešėliniais ryšiais nesuterštas, korupcijos nepakąstas valstybės galios centras. Tai paaiškina, kodėl taip dažnai pasigirsta dantų griežimas, kuriam, rodos, nėra jokių priežasčių. Prezidentė atėjo į politiką viena ir išlieka atokiau nuo politinių partijų, pilietinių organizacijų.
Toks prezidentės vienišumas turi ne tik pozityvią, bet ir negatyvią pusę. Prezidentė nemoka užmegzti tikro ir prasmingo dialogo su visuomene. Idealus variantas būtų, jei prezidentė turėtų tvirtą politinę atramą ir būtų bent jau moralinė gyvybingo sąjūdžio lyderė. Tokiu būdu prasiplėstų jos pačios informacinis laukas, nuomonė formuotųsi platesnės perspektyvos kontekste. Jos sprendimai turėtų didesnį svorį, o politinis įdirbis – tąsą, neapsiribojančią prezidentės kadencija. Akivaizdu, kad tektų ir apsibrėžti savos veiklos prioritetus, gaires, programą. Dabar prezidentė neturi programos, tad sunku vertinti jos veiklą, o jos tolesni veiksmai lieka neprognozuojami. Jie ir toliau kels įspūdį, kad yra padiktuoti įnorių.
Prezidentas Lietuvoje neturi tiek įgaliojimų, kiek ministras pirmininkas, tačiau yra autoritetinga politinė figūra, kuri gali daug nuveikti jau vien savo žodžiu – sukurti valstybėje vienokią ar kitokią atmosferą. Trumpi ir aštrūs, apkapoti prezidentės sakiniai daug kam patinka, tačiau nepadeda aukštesniam tikslui – paaiškinti, parodyti tikslą, nukreipti. Bėda, kad prezidentė įtikinamai nepaaiškina net savo pačios veiksmų. Neatsakytų klausimų sąrašėliai rikiuojasi ir dėl vidaus, ir dėl užsienio politikos. Nuolat kyla vienų ar kitų abejonių net dėl Lietuvos užsienio politikos principų, kurie dvidešimt metų atrodė nepajudinami.
Ar Lietuvos užsienio politika yra pakankamai aktyvi? Prezidentės interneto svetainės duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį D.Grybauskaitė vyko dviejų užsienio vizitų. Palyginimui, prezidentas Valdas Adamkus 2007 metais vyko 12 užsienio vizitų, 2008 metais – 16. Šių skaičių neverta suabsoliutinti, tačiau aiškumo, ką tai galėtų reikšti, kol kas nėra.