birželio 8, 2017

Spausdinti Spausdinti

Patyčios graužia visuomenę

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Visa Lietuva prisimena tą dieną, kai Liudas Mažylis rado Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Istorikas Alfredas Bumblauskas šimtmečio atradimą padariusį žmogų pavadino „tipu, apie kurį nesu girdėjęs“. Po kelių dienų sausakimšoje Kauno „Žalgirio“ arenoje diktorius paskelbė, kad „šiandien su mumis varžybas stebi tas, kuris nušluostė nosį istorijos burbulams iš Vilniaus“.

Patyčios taip persmelkusios mūsų gyvenimą, kad jų dažnai nė nepastebime ir priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Taip jau yra, kad daugeliui patyčios yra tai, kas padeda išlieti emocijas ir sumažina įtampą, bent trumpam leidžia pajusti savo vertę. Deja, šis „gėris“ apgaulingas: tvyrant tokiai atmosferai anksčiau ar vėliau kiekvienas taps patyčių objektu.

Galima sakyti, kad visuomenei blogai pasitarnavo ta aplinkybė, kad Baltijos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, įkurtas pirmasis profesionalus interneto naujienų portalas suteikė galimybę skelbti anoniminius niekaip nekontroliuojamus komentarus, nors to nebuvo atitinkamose kitų demokratinių valstybių žiniasklaidos priemonėse. Purvas, kuriuo taškomasi tokiuose komentaruose, tapo neatsiejamu priedėliu, lydinčiu visas naujienas ir analizę, juo labiau visuomenėje, kuri negali pasigirti žiniasklaidos raštingumu. Kaip teisingai yra pažymėjęs vienas apžvalgininkas, Lietuva tapo ta šalimi, kur itin baisu mirti, nes kaipmat būsi apipiltas anoniminių komentatorių purvu. Bet, žinoma, problema – ne vien anoniminiai komentarai.

Patyčios klestėjo nužmogėjusioje lagerių dvasios persmelktoje visuomenėje, kurioje pusė žmonių buvo įkalinti, o kita pusė – sargybiniai, neką laisvesni už įkalintuosius. Iš ten ir atsiveja ši patyčių kultūra. Tad juo labiau keista, kad patyčias savo tvirtu žodžiu pateisina ir net propaguoja visuomenės nuomonės lyderiai – ir būtent tie, kurie deklaruoja esą tvirtai stovintys vakarietiškų vertybių pusėje. Vadinamasis kokybiškas lietuviškas televizinis humoras, t. y. tas, kuriame kiek mažiau nešvankybių, savo esme taip pat tėra patyčios, ir dar gerai, kad tai ne kokio nors užsakovo nurodymų vykdymas. Komentatorių apžvalgos ir analizė dažnai taip pat persmelktos patyčių dvasios. Patyčios, nukreiptos į politikus, Seimo narius, laikomos pačia tikriausia demokratijos apraiška.

Visa persmelkiančios patyčios yra visuomenėje tvyrančio kraštutinio individualizmo, nepasitikėjimo, nihilizmo išraiška. Visuomenėje klesti stipriojo kultas. Jis visur pastebimas – tai ir vairavimo kultūra, žmonių bendravimas, darbdavių ir darbuotojų santykiai, viešoji erdvė, politika. Laimėtojų ir pralaimėtojų perskyra tapo vienu iš skiriamųjų Lietuvos valstybės bruožų. Turtiniai kontrastai Lietuvoje – patys ryškiausi tarp 28 ES valstybių. Atskirties, psichologinės įtampos, iškreipto vyriškumo kulto pasekmė – vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje 10 metų mažesnė nei moterų. Šis skirtumas bene didžiausias pasaulyje. Žurnalistai iš Vilniaus vyksta nufilmuoti, kaip plūstasi užribio žmonės, gyvenantys XIX amžiaus baudžiauninkų pirkiose. Tai virsta pusiau pramogine televizijos laida. Visiems atrodo, kad tai normalu.

Viena vertus, visuomenė bręsta, randasi teigiamų ženklų. Kita vertus, neretai vis dar atrodo, kad Lietuva nepriklauso Europai, civilizuotam pasauliui. Pavyzdžiui, demokratinėse valstybėse gerai suprantama, kad švietimo sistema turi tarnauti žmogui, suteikti galimybę kiekvienam jaunuoliui atskleisti save. Taip savaime kuriama vertė visuomenei. Neabejojama, kad vienas švietimo sistemos uždavinių – įtraukti tuos, kas atsidūrė užribyje, mažinti atskirtį, tuo būdu spręsti socialines problemas. Lietuvoje švietimo reforma daroma vaikantis reitingų, beje, net neturint supratimo, kokia tų reitingų prasmė ir ką jie matuoja. Išeities taškas – ne žmogus, ne jaunuolis, ne visuomenės gerovė. Nenuostabu, kad tokia reforma tampa kažkokiu mistiniu, mažai suprantamu, neprognozuojamu veiksmu, kova su vėjo malūnais.

Moksleivių parengimo lygis mokyklose labai nevienodas, o skiriamoji linija dažniausiai nubrėžiama tarp miesto ir kaimo mokyklų. Valstybė neįvykdo savo pareigos ir neužtikrina visiems piliečiams lygios teisės į kokybišką išsilavinimą. Negana to, keldama minimalų stojimo į aukštąsias mokyklas balą valstybė juridiškai įteisina atskirtį, dėl kurios daugiausia pati yra kalta. Europoje nėra nė vienos valstybės, kurioje bendrojo lavinimo mokyklos baigimo atestatą turintis asmuo neturėtų net teorinės galimybės (pavyzdžiui, įvertinus jo motyvaciją, sukauptą patirtį ir pan.) įstoti į aukštąją mokyklą. O Lietuvoje tokia valstybinė marginalizacija pateikiama kaip didžiausias planuojamos reformos laimėjimas.

 

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)