spalio 28, 2011

Spausdinti Spausdinti

Pasitikėjimo stoka apriboja pažangą

Autorius: Saulius Spurga
Kategorija : Komentarai
Šaltinis : "Lietuvos žinios"

Neseniai paskelbta apklausa atskleidė, kad toliau smunka pasitikėjimas daugeliu Lietuvos institucijų. Į šiuos duomenis negalima numoti ranka, nes pasitikėjimas yra svarbus visuomenės išteklius. Vertindami visuomenės padėtį bei potencialą dažniausiai atsižvelgiame į piniginius resursus, žaliavas, demografinius rodiklius. Bet ir pasitikėjimas visuomenės raida yra ne mažiau reikšmingas veiksnys.

Ar įmanoma socialinė pažanga, jei piliečiai aplink įžvelgia tik klastą? Ar gali piliečiai siekti bendrų tikslų, jei jie nepasitiki vieni kitais? Ar gali būti sėkmingos reformos, kurių iniciatoriais iš anksto nepasitikima?

Pasitikėjimą būtų galima nesunkiai išreikšti kitu svarbiu ištekliumi – pinigais. Tankus biurokratinių institucijų tinklas, klampios procedūros, sveiku protu nesuvokiami draudimai, potencialiems pažeidėjams, o ne normaliems piliečiams rašomi įstatymai – tai kaina, kurią mokame už visuomenėje tvyrantį nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, paanalizuokime, kiek skiriame išteklių Viešųjų pirkimų įstatymo įgyvendinimui, kiek šis įstatymas apriboja pažangą. Įstatymas galėtų būti visai kitoks, jeigu pasitikėjimo visuomenėje būtų daugiau.

Priimant sprendimus visuomet reikėtų atsižvelgti į tai, kaip jie paveiks pasitikėjimo lygį. Beje, įvertinus šį veiksnį būtų kur kas paprasčiau rasti išeitį kai kuriose situacijose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neaiškios ir dviprasmiškos. Pavyzdžiui, ar pridėjo pasitikėjimo Vyriausybe ir pačiu ministru pirmininku tai, kad Andrius Kubilius savo autoritetu mėgino užstoti interesus supainiojusį ministrą Dainių Kreivį, nors nuo pat pradžių buvo aišku, jog ministrui teks atsistatydinti? Pastarųjų dienų pavyzdys – ar prieš skelbiant hipotetinę radikalią universitetų tinklo pertvarką nebuvo pravartu įvertinti, kaip tai atsilieps pasitikėjimui Lietuvos aukštojo mokslo sistema tiek visuomenėje, tiek pačiose universitetų bendruomenėse?

Panašiai galima vertinti ir žiniasklaidos veiklą. Žiniasklaida atlieka itin reikšmingą vaidmenį viešindama įvairias negeroves bei piktnaudžiavimus. Tačiau kai atsiranda polinkis sutirštinti spalvas, iš musės nulipdyti dramblį – to jau negalima laikyti pilietiškumu, nes tai kerta per visuomenės pasitikėjimą, per pačius bendro gyvenimo pagrindus.

Nepasitikėjimo sindromą pastebiu kasdieniame gyvenime, beveik kiekvieną dieną. Kitų žmonių, institucijų, o ypač valdžios institucijų veiksmų aptarimas dažniausiai pradedamas ieškant atsakymo į “amžinuosius” klausimus: “Kas už to slypi?”, “Kieno tai paslėpti interesai?”, “Kiek pinigų bus pasisemta šiuo manevru?” ir pan., net kai būna įmanomas kur kas paprastesnis įvykių sekos paaiškinimas. Nesu šventojo naivumo propaguotojas, tačiau nuslydę į kitą kraštutinumą – totalinį įtarinėjimą žmonės tampa įkalinti savo išankstiniame nusistatyme, priblėsta jų lūkesčiai ir planai.

Pastaraisiais metais pasitikėjimas įvairiomis Lietuvos institucijomis gerokai smuktelėjo. Pavyzdžiui, galima palyginti 2008 metų vasarį ir 2011-ųjų spalį dienraštyje “Lietuvos rytas” skelbtų apklausų, kurias atliko bendrovė “Vilmorus”, duomenis. Pasitikėjimas “Sodra” nusmuko nuo 71,4 iki 41,4 proc., Bažnyčia – nuo 66,9 iki 53,5 proc., kariuomene – nuo 56,2 iki 49,3 proc., bankais – nuo 59,3 iki 40,2 proc., Konstituciniu Teismu – nuo 41,5 iki 34,9 procento.

Praėjusios kadencijos Seimu pasitikėjo 7,4, dabartiniu – 4,2 proc. gyventojų, Vyriausybe – atitinkamai 14,5 ir 10,8 proc. gyventojų. Toks pats pasitikėjimas išliko tik politinėmis partijomis – 3,5 proc., kita vertus, čia smukti žemiau beveik nėra kur. Pasitikėjimas išaugo tik vienu atveju. Tuomečiu prezidentu Valdu Adamkumi pasitikėjo 55,3 proc., o prezidente Dalia Grybauskaite šiuo metu pasitiki 69,5 proc. gyventojų. Stabilus išliko pasitikėjimas ugniagesiais, kurie yra be konkurencijos daugiausia pasitikėjimo sulaukianti institucija – ir tada, ir dabar ugniagesiais pasitikėjo net 91,8 proc. gyventojų.

Matyt, šiek tiek įtakos pasitikėjimo smukimui turėjo globali finansų krizė, tačiau akivaizdu ir tai, kad kalta ne tik krizė.

Johnas Lockas pasitikėjimą vadino vinculum societatis – visuomenės saitu, ryšiu. Bendras visuomenės pasitikėjimas yra svarbus veiksnys, nes esant pasitikėjimui kiekvienas gali drąsiau planuoti ateitį ir imtis rizikos įgyvendinti sumanymus, pagrįstus bendradarbiavimu. Esant pasitikėjimui žmonės atlikdami socialinius veiksmus gali atsisakyti tarpininkių – biurokratinių institucijų. Žmonės lengviau gali burtis į organizacijas ar politines partijas ir siekti bendrų tikslų, vykdyti socialines reformas. Pastebėtas ryšys tarp pasitikėjimo ir tolerancijos lygio visuomenėje.

Taigi – kas yra bendra tarp prezidentės ir ugniagesių? Atsakymas: aukštas pasitikėjimo lygis šių institucijų asmenimis. Tik šios dvi institucijos ir tegali džiaugtis ryškiu Lietuvos visuomenės pasitikėjimu. Pasitikėjimas ugniagesiais didelis, nors įtarčiau, kad didelei daliai žmonių neteko naudotis jų paslaugomis. Daugumai, matyt, net neteko iš arčiau matyti jų darbo. Galbūt tai galima laikyti pozityviu ženklu – įmanoma ir net būtina pasitikėti tais, apie kurių egzistavimą tik žinome ir kurie kol kas mūsų niekuo nenuvylė.

«
»

Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!

(nebūtina)

Populiariausi pask. 4 mėn.

    • No results available

Pask. 12 mėn.

    • No results available
     
    Heidelbergas - Vokietijos Baden Viurtembergo žemės turistų sostinė OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA BATH- Batas, Jungtinė Karalystė

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas