Lenkijoje surengus vietinius rinkimus kilo nemažas skandalas. Dėl programinės įrangos gedimo nepavyksta suskaičiuoti balsų. Negana to, įsilaužta į Lenkijos vyriausiosios rinkimų komisijos svetainę. Įtakingų partijų lyderiai ragina rengti rinkimus iš naujo. Taigi Lenkijoje prasidėjo kai kas panašaus į beprotybę, kaip tai apibūdino šalies prezidentas Bronislawas Komorowskis.
Lenkijoje vykęs balsavimas nebuvo internetinis. Kompiuterių programos naudotos gerokai paprastesniam dalykui – balsams skaičiuoti. Atsiradę nesklandumai turės rimtų pasekmių, nes per rinkimus ir šiaip kyla daug aistrų, o juos surengti visuomet labai daug kainuoja. Gretimoje šalyje garsiai aidi kalbos, kad gedimą sukėlė kai kurios politinės jėgos, norėjusios sufalsifikuoti rinkimus. Esą dėl šių sutrikimų valstybę ištiko krizė.
Lenkijos įvykiai daug dėmesio Lietuvoje nesulaukė. Gaila, nes Seime vėl atgaivintas įstatymo projekto, kuriuo norima įteisinti internetinį balsavimą, svarstymas. Juk būtų pravartu geriau susipažinti, kokių bėdų gali pridaryti, atrodytų, banalus kompiuterių programos gedimas. Nebent tokios sąvokos kaip „demokratija“ ir „visuomenės pasitikėjimas“ mūsų valstybėje jau prarado bet kokią prasmę.
Balsavimo internetu šalininkai dažniausiai klausia, kuo mes kitokie negu estai, kurie be didesnių problemų jau kuris laikas tai daro elektroniniu būdu. Kaip klausimas keliamas, taip į jį ir atsakykime, tada gal išties taps aiškiau, ar Lietuvai balsavimas internetu yra reikalingas.
Šįkart balsavimą internetu įteisinančio įstatymo projektą pasiūlė Vidaus reikalų ministerija. Ji deklaravo, kad tai yra viena kovos su korupcija priemonių (?!). Diskusijos vyksta dėl techninių tokio balsavimo detalių, visai nesvarstant platesnio konteksto. Bet juk balsavimo internetu klausimas yra ne tiek techninė, kiek demokratijos funkcionavimo problema. Estijoje šis projektas pradėtas visoms politinėms partijoms susitarus ir įsipareigojus niekada nespekuliuoti tuo klausimu, nekelti abejonių dėl tokiu būdu gautų rinkimų rezultatų. Iš tikrųjų sprendimas dėl balsavimo internetu turi būti priimtas visų politinių jėgų sutarimu, o ne primestas vienų kitoms, nes yra susijęs su baziniais demokratijos funkcionavimo principais. Jeigu partijos nesusitars, kils pavojus, kad dalis visuomenės ir politikų iškart nepasitikės elektroniniu balsavimu. Tačiau Lietuvoje net nekalbama apie tai, jog tokio balsavimo įvedimas turėtų būti visų politinių jėgų bendras demokratinis sprendimas.
Balsuojant internetu techniniai darbuotojai paskelbia rezultatus, ir jais tiesiog tenka tikėti: patikrinti, perskaičiuoti balsų ir pan. nėra jokių galimybių. Todėl svarbiausias dalykas rengiant elektroninį balsavimą yra pasitikėjimas vienų kitais. Deja, Lietuva kenčia dėl šio vieno vertingiausių visuomenės kapitalų – pasitikėjimo – stygiaus, o sąmokslo teorijos mūsų krašte turi neblogą dirvą. Tuo smarkiai skiriamės nuo estų, nes jie reiškia didelį pasitikėjimą valstybės politiniu elitu. Štai jums ir antras skirtumas.
Galų gale trečias (bet ne mažiau svarbus) dalykas yra visas valstybės, jos veiksmų ir strategijų kontekstas. Estija pozicionuoja save kaip liberalią ir pasauliui atvirą naujųjų technologijų šalį. Visoms svarbiausioms politinėms jėgoms dėl to sutariant priimami vis nauji sprendimai ir einama ta kryptimi. Štai vien praėjusį, spalio, mėnesį įteisintos dvi naujovės – homoseksualių porų partnerystė ir skaitmeninio gyventojo statusas. Estai pirmieji pasaulyje pakvietė žmones tapti skaitmeniniais gyventojais ir iki 2025 metų tikisi turėti jų apie 10 milijonų. Lietuvoje šios kaimynų iniciatyvos didelio susižavėjimo nesukėlė. Kažin kodėl it užkerėti matome tik vieną, potencialiai patį rizikingiausią, bet su realia pažanga mažai ką bendra turintį estų žingsnį, kurį „nukopijuoti“, kaip kartais atrodo, tapo principo reikalas.
Estų susitelkimas, jų bendra valstybės vizija atsirado ne iš gero gyvenimo – tai bent iš dalies lėmė Estijos demografinė padėtis. Ukrainos įvykiai, ko gero, ir Lietuvos visuomenei atskleidė, kokios beprasmės yra smulkios ambicijos, peštynės. Tai puiki proga įsitikinti tuo, ką seniai ir aiškiai suvokė estai: integracijai į Vakarus nėra jokios alternatyvos. Visi, kurie abejojo ar statė oro pilis, turėtų įsisąmoninti šią tiesą ir ant jos pamatų kurti visuomenės vienybę, valstybės viziją. Ne žodžiais, o tikru vertybiniu pasirinkimu. Uždarumas, ksenofobija, netolerancija, priešiškumas Vakarams tapo Kremliaus propagandos įrankiu ir simbolizuoja dviejų civilizacijų skirtį. Kas lieka Kremliaus pusėje, kad ir kokiais motyvais vadovautųsi – dabar jau tiesiai galima sakyti, – neprisideda prie Lietuvos ateities kūrimo.